Šv. Valentino diena, Vasario 16-oji ir ateitininkai

Kai vasario 14-osios vakarą Vilniaus jaunimas šėlo švęsdamas meilės dieną, ateitininkai – studentai ir sendraugiai – meldėsi Šv.Kazimiero bažnyčioje. Po šv. Mišių visi susirinko šios bažnyčios salėje. Studentai buvo parengę turiningą ir prasmingą programą. Rankose laikydami trijų spalvų, atitinkančių mūsų valstybės vėliavą, žvakutes, jie deklamavo laisvės šauklio Bernardo Brazdžionio eilėraščius, dainavo patriotines dainas.

Ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas perskaitė pranešimą „Valstybingumas – tautos laisvės būsena“. Jo nuomone, „kiekvienoje tautoje yra deramai įvertinami ir gerbiami tie asmenys, kurie savo gerovę yra paaukoję dėl bendros visos tautos gerovės, laisvės ir ateities. Tie asmenys yra gerbiami, jų pavyzdžiu yra mokomas ir auklėjamas jaunimas, jų žygdarbiai yra įforminami meninės raiškos ir kūrybos formomis.Visuomenės dėmesys tokių asmenų gyvenimui yra išskirtinis“.

Patvirtinant šiuos žodžius, į renginį buvo pakviesti du žmonės, už tautos laisvę ilgus metus kentėję sovietiniuose lageriuose, bet nepalūžę. Tai s. Nijolė Sadūnaitė ir Petras Plumpa. S.Nijolė prisiminė 1988 metų Vasario 16-ąją. Tą dieną ją suėmė keturi milicininkai ir, įgrūdę į automobilį, atvežė į KGB rūmus.„Su Vasario 16-ąja, broliai“,- taip ji garsiai pasisveikino, įvesta į tuos rūmus. „Ar nebijai, kad gyvenimą baigsi po automobilio ratais kaip kunigas Laurinavičius?“- gąsdino šaukdami saugumiečiai. „Koks skirtumas, kur baigsiu gyvenimą – svarbu, kad būtų meilė,“- atsakė tuomet Nijolė ir toliau sveikino kiekvieną sutiktą saugumietį su Vasario 16-ąja kuo garsiau, kad šį pasveikinimą išgirstų kuo daugiau tuose rūmuose buvusių žmonių.

P.Plumpa taip pat prisiminė šią šventę, tik ankstesnę – 1958 metų. Tuomet jie, grupė jaunų žmonių, Kaune ir Vilniuje iškėlė trispalves vėliavas, autobusų stotelėse platino laisvės sampratą žadinančius lapelius. Buvo susekti, atsidūrė lageryje. 1971 metais, grįžęs iš lagerio, susitiko su kun. Juozu Zdebskiu, tarėsi, kaip padėti dvasiškai atgimti savo tautai. Kaip? Tomis okupacijos sąlygomis tinkamiausias būdas buvo spausdintas žodis, kuriamas, dauginamas ir platinamas pogrindžio sąlygomis. Ir vėl P.Plumpa atsidūrė lageryje. Lagerio patirtys liko nepamirštamos iki šiol. Jis pastebėjo, kad krikščionių veikla pagrįsta Kristaus meile. Jauni armėnai karceriuose dalydavosi su kitais duonos kriaukšlele. Ukrainiečiai – taip pat. Vienas malonumas buvo su jais bendrauti. Tuo tarpu žydai, budistai, musulmonai dalydavosi sunkiau. „Kristaus poveikis žmogaus gyvenime yra labai svarbus,“- sakė P.Plumpa. Jis ateitininkams padovanojo savo rankomis paruoštų knygelių apie Eucharistijos vaisius, taip pat arkiv. J.Skvirecko išverstą mąstymų ir rekolekcijų vadovą „Artimiausias bičiulis“. P.Plumpa sakė, kad šv. Komunija teikia žmogui džiaugsmą, atleidžia lengvąsias nuodėmes, žmogaus sielai teikia dvasinę gyvybę, teikia Šv. Dvasios dovanas ir vienybę su Jėzumi. Taip pat gina nuo piktosios dvasios puolimų, ugdo asmenybę pagal Jėzaus paveikslą. Eucharistija mus gali padaryti Dievo vaikais, ji ugdo pasiaukojimą, išlaisvina žmogų, stiprina tikėjimą, didina meilę Dievui ir artimui, suburia tikinčiųjų bendruomenę, daro žmones misionieriais, padeda išvengti mirtinos nuodėmės, didina maldos galią, teikia sielai ramybę, didina pasitikėjimą Dievo gailestingumu, daro įtaką kultūrai, žadina būsimojo gyvenimo viltį.

Tikėkimės, kad taip įtaigiai pristatytos knygelės bus pamėgtos ateitininkų, bus skaitomos ir duos dvasinės brandos vaisių.

Daug įdomių įžvalgų savo pranešime paskelbė AF pirmininkas L.Serapinas. Jis sakė: „Ateitininkų federacija reikalauja, kad būtų atskirtos sąvokos: partizanas, kovojęs okupantų gretose, ir partizanas, kovojęs už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą, už tautos ateitį, su visomis iš to kylančiomis politinėmis, teisinėmis ir moralinėmis pasekmėmis“. Pasak jo, būtina reikalauti panaikinti visas papildomas pensijas ir privilegijas asmenims ir jų giminaičiams iš valstybės fondų, biudžeto ir kitų Lietuvos resursų, visiems, kurie talkino Lietuvos okupaciniam režimui, slaptosioms tarnyboms ir ideologinėms ugdymo, mokymo ir kitokio okupacinio poveikio įteisinimo institucijoms. Jiems pensijas turi mokėti tikrieji jų šeimininkai, o ne Lietuva. Taip pat būtina reikalauti atskirti Lietuvos nepriklausomybės kovotojų pasiekimus ir jų indėlį į tėvynės ateitį bei demokratinės santvarkos kūrimą bei įteisinimą nuo kolaboravusių su okupacinių valstybių institucijomis, su nacionalsocialistų ir komunistų partijomis asmenų ir jų patikėtinių veiklos.

AF pirmininkas visus kvietė švęsti sekmadienį ir religines bei valstybines šventes: „Ateitininkų federacija kviečia laisvus asmenis nesinaudoti supermarketų paslaugomis švenčių ir sekmadienių dienomis. Skatina tinkamai švęsti sekmadienį, taip suteikiant galimybę mažiau nuvargti ten dirbančioms jaunoms mamoms ir studentams, kurie yra savanoriškai išnaudojami ir priversti dirbti bei „kalti“ pinigą finansinėms grupuotėms, o ne džiaugtis savo šeimos poilsiu ir galimybe švęsti kad ir šią Lietuvos nepriklausomybės šventę. Mažiau pavargusi darbe motina suteiks daugiau džiaugsmo ir meilės savo šeimoje, mažiau pavargęs studentas ras laiko susimąstyti ir apie tai, kodėl svarbu yra tėvynę gerbti ir mylėti taip, kaip ir save patį“.

Pranešimo pabaigoje L.Serapinas kvietė sendraugius įsipareigoti tėvynei nuolatos stebėti, ugdyti ir padėti kiekvienam ieškančiam tiesos jaunuoliui atrasti krikščioniškas vertybes ir pasaulėžiūrą, perteikiant ateitininkų suformuotą ideologiją, kuriant asmens, šeimos ir tėvynės ateitį. Tokią ateitį, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas Kristaus idealo sekėjas ir Jo žodžio skelbėjas, rastų deramą pagarbą kiekvienas tautos didvyris ir teisingą savo ateitį galėtų regėti kiekvienas Lietuvos vaikas.

Belieka gerai įsidėmėti šiuos žodžius, juos permąstyti ir kilnų kvietimą prisiimti. „Dirbkim, kovokim dėl Lietuvos“,- mus įpareigojo ateitininkų himno prasminga eilutė.

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2006 „XXI amžius“