„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. gegužės 12 d., Nr. 5 (78)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Iš prisiminimų

Per vėlai sužinojom...

Aleksandra ŠALČIŪTĖ

Kiekvienas mokytojas, o ypač tas, kuris pravalgė dantis misdamas ne itin skania sovietmečio pedagogo duona, gali daug papasakoti iš savojo darbo patirties. Užtenka imti ir užklysti į atminties pakraiges, prašmikštinėti po jų užkampėlius – atsiminimai vienas per kitą verčiasi kūliais. Žiūrėk, ėmė ir išniro pirmaisiais pokario metais į gyvenimą išskraidinta abiturientų klasė – ir gyveni, bendrauji su jomis ne vieną savo pensininkės dieną. Būta ir jaunesnių klasių, viena už kitą įdomesnių, net po daugelio metų sukibirkščiuojančių tiesiog stulbinančiais atsiminimais.

1971-1972 metais turėjau auklėjamąją bene 7 d klasę Kauno VII vidurinėje mokykloje. Ji buvo kaip reta savita. Didžiąją dalį sudarė mokiniai, baigę Šančiuose garsėjusią „Saulės“ pradinę mokyklą. Tokia ji virto mokytojų – seserų Arminaičių dėka. Mokyklos išleistinukai toliau tęsti mokslų buvo perkeliami į VII vidurinę mokyklą. Minėtais metais jie beveik sudarė tąją „d“ raide vardijamą paralelinę klasę. Ją auklėti buvo patikėta man. Su jaunesnių klasių mokiniais mažai tedirbusi, pareigų ėmiausi nenoriai. Ką gi, vaikai iš kitos mokyklos, be to, pamaišyti su saviškiais, ko gero, nesutiks, susidarys grupuotės, vienaip ar kitaip nesutariančios, pasierzinančios, pasikivirčijančios. Juk pati paauglystė.

Bet mano rikta ir apsirikta. „Sauliokai“ pasirodė esą labai geri, draugiški, neblogai toje pradinėje mokykloje pakaustyti ir mokslo žiniomis. Be abejo, tai buvo minėtų mokytojų Arminaičių, gebėjusių savo auklėtiniams įskiepyti draugiškumo, kultūringumo, gražaus bendravimo įgūdžius, nuopelnai. Antai jau pirmą pažinties su klase dieną – Rugsėjo 1-ąją – po formalios, tik pagal sąrašą pažinties suskambus skambučiui į pertrauką sauliokai nepuolė pirmieji pro klasės duris. Jie visi sugužėjo prie mokytojo stalo ir patys ėmė klostyti tai, ko aš, kaip klasės vadovė, auklėtoja, nežinojau. Pirmiausia buvau informuota, kad jų bendraklasiui Arvydui Zakšenskui operuota širdis. O vienas, pavarde Šileikis, bene pats mažiausias, judriausias, toks pasišiaušusiais pilkšvais plaukais, siauru veideliu ir neramiai lakstančiomis akimis, prasiyrė pro kitus prie manęs ir supratingai mirktelėjo: „Su Arvydu reikia atsargiai“. Ir per savo uniforminį mėlyną švarkelį kryžmai brūkštelėjo dešiniąja ranka: „Jo krūtinė perpjauta taip ir taip“.

Buvau taip nustebinta, kad reikiamai reaguoti į šitą žinią negebėjau. Juk tik septintokai, o koks gražus solidarumas, supratimas, ką bendraklasis yra pakėlęs, kokia jo sveikata būklė, kaip būtina jį tausoti. Ir visa tai perduota man, naujai klasės vadovei.

Anuomet, iškilniai laiką matuodami trimestrais, žingsniavo, kaip jau minėta, 1971-1972 mokslo metai. Per juos visko būta. Pasirodė, kad tos atkeltinės ir su VII vidurinės mokiniais sujungtos klasės apdovanotos supratingais, darbščiais, gabiais, netgi talentingais vaikais. Šioje, o ne kitoje klasėje anuomet garsiu paaugliu italų dainininku Lorečiu jau sekė toks pat paauglys Egidijus Sipavičius. Žinoma, netrūko ir nutrūktgalvių. Mokytojams šioje klasėje dirbti nebuvo lengva – reta savaitė negaudavau vieno kito nusiskundimo. Beveik visi jie sukasi apie tą mažutį, bet tikrų tikriausią, tiesiog pirmavusį nenuoramą, nestokojantį dar ir sąmojo – Šileikį. Nors tasai gana dažnai tapdavo vienokių ar kitokių pusberniškų išdaigų priežastimi, visa klasė jį savaip mėgo. Juk nežinia, ką ims ir per pamoką iškrės tikrai šileikiškai, bet ne piktybiškai. Po tokio išpuolio per pertrauką visai klasei galima sugužėti prie mokytojų kambario ir, išsikvietus klasės vadovę, vienam per kitą iškloti, kas kurioje pamokoje nutikę (nebūtinai su Šileikiu).

Visąlaik per pamokas nenustygstantis šis berniokėlis ypač reiškėsi per matematikos mokytojo B.Juškos pamokas. Matematikas, kaip ir tie sauliokai pribuvėliai, VII vidurinėje irgi buvo naujokas. Beje, jau besiruošiantis peržengti slenkstį į pensiją. Amžius šitam, aišku, jau žilstelėjusiam, bet išlaikiusiam skruostų raudonį, solidžiai atrodančiam pedagogui nekliudė būti visuomet geros nuotaikos. Savo laikysena mokytojų kambaryje Juška tarytum siekė palaikyti gerą nuotaiką. Čia dainušką užplėš, anekdotą, tinkantį susidariusiai situacijai, suries, čia kalambūriuką kuriam nors mokytojui pamėtės ir dar ne bet kaip, o viena iš savo mokamų šešių kalbų. Antai man, turėjusiai keletą vokiečių kalbos pamokų, jis dainele mėgdavo priminti Šančiuose gana gausiai prieškario metais gyvenusių ir spėjusių aplietuvėti vokiečių:

Meine degtine und deine alus,

Mūsų tėvynė niekad nežus.

Tai lyg rytinis pasveikinimas man pravėrus mokytojų kambario duris. Populiarios vokiečių dainos „Trink, trink, Bruderlein, trink“ sulietuvintas variantas gerai nuteikdavo ne tik mane, bet ir visus, tuo metu mokytojų kambaryje esančius.

Smagus, nuotaikingas matematikas buvo ir savo vedamose pamokose. Jo mėgta su mokiniais pajuokauti, beje, puikiai valdant savojo balso intonacijas – nuo sodrių baritoniškųjų iki šnabždesio pro sukąstus dantis. Visa tai buvo gana meistriškai su saiku iki leistinos pedagogui ribos, suvaidinta. Toks mokytojas tiko visiems jaunesniųjų klasių mokiniams, o ypač Šileikiui. Tasai net pats stengdavosi dėstytoją išprovokuoti, išplėšti iš jo kokį sparnuotą žodelį, posakį, skirtą sudrausminti. Paprastai apie tokį mokinio Šileikio elgesį, laikyseną pamokoje (ir ne vien jo) būdavau pačių auklėtinių informuojama. Žiūrėk, ir kviečia jie mane per pertrauką iš mokytojų kambario koridoriun. O ten stoviniuojantys maniškiai vienas per kitą skuba papasakoti, kas per vieną ar kitą pamoką atsitikę. Buvau spėjusi prie tų naujienų naujienėlių priprasti – neįžvelgdavau jose jokių (išskyrus neramią paauglystę) piktavališkumo apraiškų.

Bet tądien auklėtinių iškviesta iškart supratau: įvyko kažkas nelauktai rimta. „Auklėtoja, žinot, ką mokytojas Juška Šileikiui pasakė?“ – puolėsi jie prie manęs. Sutrikau: skundžiamas bus ne tas amžinas neramuolis auklėtinis, o mokytojas... Iškart nusiteikiau labai rimtai – užplūdo mintys apie pedagoginį orumą, savitvardą. Neskubėjau klausti, ką tasai mokytojas Juška pasakė. Juk galėjo ir mokėjo ne bet kaip leptelėti. Ko gero, neišlaikė pedagoginio takto ribų... Vaikų veideliai tokie rimti, net patįsę. Kaip reikės kapanotis, jau ne Šileikį, o mokytoją ginant? Kurioje kišenėje žodžių grabalioti? Mintis vijo mintį.

Čia prabilo pirmūnė, rimtoji Veličkų Rita: „Auklėtoja, Šileikis per matematiką malėsi ir malėsi suole. Neklausė, kai mokytojas naują uždavinį sprendė ir aiškino lentoje. Ir mums trukdė. Tada mokytojas staiga atsisuko, dideliu žingsniu žengtelėjo prie pirmo suolo, kur sėdi Šileikis, pasilenkė ir pro sukąstus dantis išskiemenavo: „Aš tave, Šileiki, kaip drėbsiu į sieną, tai atėjusi motina ir su šaukštu nenukrapštys!“ Grasinimas, pagąsdinimas buvo toks negirdėtas... Visi išsižiojom. O čia ir skambutis...“

Rita baigė savo pasakojimą. Apstojusieji auklėtiniai dabar žiūrėjo į mane, neatplėšdami akių: ką gi auklėtoja pasakys?

Vaizdingasis, mokytojo tikrai juškiškai suvaidintas, negirdėtas posakis, deja, auklėtoją juokino. Taip juokino, kad teko net burną delnu prisidengti. Ir vis dėlto kikenimas, mano kikenimas išsprūdo pro pirštus. Pratrūko ir visa maniškių govėda, ko gero, tik dabar supratusi, kaip šauniai gebėjo mokytojas suvaidintu įtūžiu juos apgauti.

Šitoji kasdienio mokytojų ir mokinių, ypač jaunesnių klasių, darbo smulkmena būtų seniausiai storu užmaršties dulkių sluoksniu užnešta, jei ne tas jau minėtasis 1972 metų Lietuvą sukrėtęs, ko gero, net per visą SSRS nuaidėjęs įvykis: Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, protesto ženklan susidegino jaunuolis. Susidegino, mesdamas iššūkį tam 1940 metais su tankais ir šarvuočiais atvežtajam sovietiniam rojui. Taigi nuo pat 1940-ųjų, išskiriant Antrojo pasaulinio karo metus, rojuje (beje, apdovanojami „įspūdingomis išvykomis“ gyvuliniuose vagonuose „pas baltąsias meškas“, verčiami ramstyti ir visų mūsų krašto kalėjimų sienas) murdėmės. Ir ne bet kaip, o skatinami, mokomi, netgi verste verčiami pagarbiai žvelgti į „didžiuosius žmonijos geradarius“ – Leniną ir Staliną.

Ir štai dabar – perkūnėlis iš paties giedriausio dangaus. Devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta Kauno miesto sode, pasivertęs gyvuoju fakelu, ėmė ir išjudino, sutrikdė visą Sovietų Lietuvos (su visais LKP ir KGB) valdymo mechanizmą. Aišku, visos jėgos, organai bei instancijos buvo sukeltos ant kojų, kad tokiems „liaudies priešų“ išpuoliams visiems laikams būtų užkirstas kelias. Kadangi Miesto sode save paaukojęs jaunuolis buvo mokinys, Kauno (reikia manyti, kad ir visos Lietuvos) mokyklų direktoriai buvo kuo skubiausiai sukviesti ir gavo, kaip rusai sako, „prikurit“ – esą nemokėję dirbti aukštu idėjiniu lygiu, leidę prasiskverbti į mokyklas „liaudies priešų“ idėjoms. Todėl tučtuojau turįs būti užkirstas kelias bet kokiems „išsišokimams“, „chuliganizmui“ (juolab kad Miesto sode jaunimas jau ėmęs būriuotis, bet atitinkamų organų buvęs išsklaidytas). Į savąsias mokyklas grįžtantys vadovai, aišku, buvo apginkluoti nemažu pluoštu nurodymų, kad tokiems ir panašiems išsišokėliams visu 100 proc. būtų užkirstas kelias.

Kaip klasės vadovė, grįžus direktoriui, su visais kitais auklėtojais atsidūriau skubiai sušauktame pedagogų susirinkime. Čia savąją galvą bei užrašų knygelę praturtinau nurodymais, tarytum besilygiuojančiais su karo lauko įsakymais. Pirmasis iš jų – tučtuojau išaiškinti, ar nedalyvavo mūsų mokyklos mokiniai Miesto sode besiburiant jaunimui. Tokių dalyvių pavardes tučtuojau pranešti direktoriui. Iš kitų kietųjų nurodymų – lankyti mokinius namuose, įspėti, kad tėvai neleistų vaikams vakarais šlaistytis gatvėmis.

Pirmoji užduotis manęs, kaip klasės vadovės, labai nejaudino. Žinoma, nuteikė nemaloniai, bet, remiantis konkrečiais faktais (maniškiai mokosi popietinėje pamainoje), lankomumas pagal klasės žurnalą normalus. Vadinasi, maniškiai mokyklon susirinko dar prieš įvykius ir čia jokių žinių negalėjo (mikroautobusų anuomet dar nebūta…) gauti.

Taigi, vykdydama „valstybinio masto“ įpareigojimą, gautą iš mokyklos vadovo, ėjau gana rami. Tik neturėjau nė mažiausio supratimo, ar auklėtiniai ką nors apie įvykį žino, buvo ar nebuvo kas nors iš jų Miesto sode. Neramiai širdyje kirbėjo klausimas, kaip reikiamas valdžiai žinias įstengsiu (nors maniškiai dar tokie atlapaširdžiai) pešti ir išpešti… Viešpatie, apie tokią pareigybę ir sapne nesapnuota… Šnipinėti, tardyti, paskui sąrašus sudarinėti…

Ir štai aš klasėje. Jaučiu, kad iš visų pusių esu smaigstoma smalsių žvilgsnių, kad iš manęs laukiama labai daug. Ne vien laukiama – reikalaujama pasirodyti, kas tu esi. Stovėdama savo vietoje prie mokytojo staliuko ėmiau rinkti žodžius. Juk turėtų padėti įvykdyti tą „didįjį valstybinį įpareigojimą“ – išsiaiškinti, būta ar nebūta maniškių Miesto sode, kai ten ėmė burtis jaunimas. Nūnai man jau sunku prisiminti tuos žodžius – atmintyje išliko tik kažkoks nevykęs memliojimas: esą kartais žmonės pasielgią keistai, net patys nesuprantą, ką ir kodėl darą. Į juos nereikią kreipti dėmesio, nes tai pakrikusių nervų asmenybės. Šitą memliojimą baigti padėjo balsas iš galinių suolų: „Žmogus susidegino Miesto sode“. Man beliko linktelėti galvą ir pamėtėti pirmąjį ir patį bjauriausią valdžios klausimą: „O iš jūsų kas nors ten paskui buvo?“

Iškart už visus iš savo pirmojo suolo vidurinėje eilėje atsiliepė Šileikis, atsistojęs jis tiesiog atraportavo: Nebijokit, auklėtoja. Niekas nebuvo. Per vėlai su-ži-no-jom…“

Atsakas, jo tonas buvo toks, jog visai išmušė iš vagos. Kvailai žioptelėjusi, šiaip taip atitrūkusi nuo nepaaugliškai rimto Šileikio, ėmiau akimis paeiliui, pasuoliui tyrinėti visų veidelius. Ir kiekvienas iš jų bylojo (tiesa, be žodžių): „Per vėlai sužinojom… Per vėlai sužinojom…“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija