Kodėl lietuvaičiai negrįžta kartu su paukščiais?
Saulė vis kaitriau šildo mūsų tėvynę, grįžta paukščiai
iš šiltųjų kraštų. O kaip tai džiugina, ir širdį ir ausį!, net
hiperbolizuotas plasnojantis gripas pamirštas. Bet ne apie tai norėtųsi
diskutuoti. Svarbiau, jog tūkstančiai lietuvių dirba užsienyje ir
net neketina grįžti. Perspektyviausias jaunimas kuria šeimas, ima
paskolas ir perka namus gaila, bet ne Lietuvoje, o svetur. Senasis
Albionas, Jungtinės Valstijos, galingos Europos šalys stiprina savo
ekonomiką pareigingais darbininkais, atvykusiais iš šalies, kur,
kaip Vulfstanas rašė, kilmingieji geria kumelės pieną, o vergai
midų.
Kaip IX amžiuje, taip ir XXI amžiuje Lietuvoje
labai ryškus skirtumas tarp visuomenės grupių. Vyriausybė geriausiu
atveju padidina minimalų darbo užmokestį. Gaunantiems mažą atlyginimą
žmonėms tai ne išeitis, o disponuojantiems didelėmis pajamomis
tokia valstybės politika neturi įtakos. Kodėl nepagalvojama, jog,
pakėlus neapmokestinamą minimumą, mažas ir vidutines pajamas gaunančių
asmenų materialinė padėtis pagerėtų? Džiugu, kad bent, norint įsivesti
eurą, verslininkams taikomi moraliniai varžtai, o Lietuvos banko
ekspertai rimtais argumentais bando įtikinti Europos komisarus,
jog infliacija neviršija leistinų ribų. Jeigu jiems nepavyks bendra
Europos valiuta mums dar bus nepasiekiama, o Lietuvai jos reikėtų.
Nesakau, jog Vakarų Europoje, Amerikoje viskas
gerai. Visi žinome, jog ten nėra lengva įsidarbinti, o dirbti
dažnai daug sunkiau. Tai vis dėlto kodėl lietuviai vis dar išvažiuoja?
Kodėl ten lieka, kai Lietuvai taip reikia kvalifikuotų specialistų?
Atsakymas nevienareikšmis. Galbūt tos valstybės labai svetingos,
gal ten tiesiog daug paprasčiau gyventi gerai, o gal kitos vyriausybės
tiesiog labiau vertina savo piliečius? Štai Kauno ir dar kelių Lietuvos
miestų situacija tokia: visi sąžiningai mokėjo mokesčius pašte,
banke, internetu kur kam patogiau. Bet dabar už mokesčio įmoką
kasos priverstos imti daugiau, nei paslauga kainavo anksčiau. Savivaldybės
įmonė Kauno vandenys tiekia viešąją gėrybę kasdien naudojamą
ir vartojamą vandenį ir siekia kuo didesnio pelno. Minėta įmonė
ne tik nesutinka panaikinti įmokos už sąskaitos priėmimą, bet dar
ir skaičiuoja, jog, net įvedus planuojamą abonentinį mokestį, jai
lėšų neužteks. Tai ar gerai, kad įmonė, kurios pagrindinis tikslas
neturėtų būti pelnas, vis dėlto jo siekia? Vanduo žmogui būtinybė!
Juk tada kaip atrodo: neturi lėšų nenaudok vandens?
Taigi kas mūsų piliečiams belieka vargas ir
gyvenimą sunkinantys įstatymai tėvynėje ar bent penkis kartus didesni
atlyginimai svetur ir efektyvesnė valstybių politika dirbančiųjų
atžvilgiu? Pagalvojus apie stabilų materialinį gyvenimą, nors ir
kitoje šalyje, labai paprasta užsisakyti lėktuvo bilietą ir jau
po kelių valandų išlipti mieste ant Temzės krantų ar šalyje prie
Atlanto.
Prisimenu, per Naujuosius metus draugė sveikinime
taip rašė: Metai tai paukščiai. Paukščiai sugrįžta, o metai
ne. Tuomet ji man palinkėjo visuomet išlikti paukščiu, bet ne todėl
kad jie grįžta, o todėl, kad visuomet turi norą skristi... Žinote,
ir skrisiu! Jau trečią kartą, nes ten jaučiuosi sava. Nes ten plačios
šypsenos ir tikri išpardavimai, ten kuo linksmiausios pramogos ir
neapsakomai gražiai sutvarkyti parkai, ten milijonai žmonių gatvėse
piko metu ir daugybė dviratininkų, bandančių greičiau įveikti automobilių
spūstis. Ten bet kurią minutę, pakėlę galvą į dangų, pamatysite
didžiulį metalu blizgantį paukštį, kuris atskraidina dar daugiau
žmonių lietuvių, lenkų, korėjiečių, brazilų... Pažvelgsi į metro
prieigas tie patys, kurie prieš dieną buvo tarp dangaus ir žemės,
šiandien jau skuba į darbą. Skrisiu, brangieji mano, nes ten vyriausybė
rūpinasi žmonėmis, nes universitetuose nevėluoja pateikti egzaminų
tvarkaraščių, nes ten važinėja dviaukščiai autobusai, nes ten gyveno
princesė Diana... Skrisiu ne todėl, kad reikia, skrisiu todėl, kad
noriu! Kaip politikė krikščionė demokratė noriu pamatyti kitokį
gyvenimą, kur nereikia prašyti tėvų pagalbos, kur net ir po sunkiausių
darbų lietuviai susiburia nuoširdžiai maldai ir skambiai giesmei
mažoje, savoje bažnyčioje. Skrisiu, bet grįšiu. Paukščiai grįžta
pavasarį aš grįšiu rudenį... Būsiu laiminga ir Londone, ir Kaune.
Ina KUNAVIČIŪTĖ,
LKD Kauno jaunimo sekcijos narė
© 2006 XXI amžius
|