Pagirdyti išdžiūvusią žemę ir širdį...

Žvilgsnis į žmogaus būtį Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregacijos Pažaislyje sesers Renatos Vanagaitės akimis

Sesuo Renata Vanagaitė Autorės nuotrauka

Nuo kelerių metų susimąstei apie savąjį pašaukimą, apie vienuolystę?

Nepamenu, berods nuo trylikos Kristus barbeno į mano vartelius, kol juos atvėriau...

Ar tai buvo tvirtas žinojimas, kad tapsi seserimi, ar kankino dvejonės?

Niekada negali žmogus žinoti, garantuoti, nes net pats sau esi mįslė. Ir dabar nežinau, kas iš manęs būtų, jei ne Jėzus. Kasdien puolu Jam į kojas, antraip neištverčiau ne tik vienuolystės, bet ir krikščionybės. O kad Dievas uždėjo savo antspaudą ir dar pakvietė su Juo žarstyti kelio dulkes – tai jau Jo beprotiškas, iš meilės padarytas nuosprendis. Tik Mokytojo Kristaus dėka esu tuo, kuo esu...

Kas pirmieji tave mokė tikėjimo tiesų?

Močiutė ir „tėveliukas“ – taip vadindavom jau vyresnio amžiaus kunigą, kuris mums vedė Pirmosios Komunijos pamokas. Dar dabar pamenu, kaip jis, pasakodamas apie Kristaus ėjimą vandens paviršium, užsiropštęs perėjo per klaupto pakraštį. Liko ne tiek žinios, kiek jų liudijimai. Nes tikroji tikėjimo tiesa ir jos įrodymas – žmogus, pritaikęs šią tiesą gyvenime.  

Ar, norint tapti vienuoliu, iš prigimties reikia būti uždaro būdo, ar šį pasirinkimą lemia kiti dalykai?

Tapimas vienuoliu (tiksliau – bendruoliu, nes esi ne vienas, o su Jėzum ir sesėmis, broliais) – Dievo pašaukimas, Jo krebždėjimas širdy. O dėl uždaro būdo – tai yra kliūtis bendrauti tiek šeimoje, tiek visuomenėje, o tuo labiau vienuoliškoje bendruomenėje, kurioje širdis turi būti atlapa visam pasauliui. Tai tartum dvasinė motinystė – išgyventi dėl žmonių bėdų, pasimelsti, būti šalia.

Augai viena, neturėjai nei brolių, nei seserų. Ar nesijausdavai vieniša?

Turėjau daug draugų. Ir šiaip nuobodžiauti nebūdavo laiko: po sodo darbų su mama dažnai lankydavome įdomius žmones –  žolininkes, tremtinius, išminčius. Tiesa, kartais pasvajodavau apie sesę ar broliuką. Ir, mano laimei, turiu asmeninį svajonių Pildytoją – Dievą: dabar turiu šimteriopą Viešpaties kompensaciją – dešimtis sesių ir brolių. Kažkas yra pastebėjęs, jog tik egoistas gali būti vienišas. Kuo labiau išaugi iš savęs, tuo labiau Dievas pripildo savimi ir kitais.

Kai buvai keturiolikos, netekai savo mamytės. Kas padėjo ištverti šią netekti?

Jėzus ir Jo draugai. Beje, tai – ne netektis. Mamytė visada šalia manęs: saugo, užtaria. Toks yra šventųjų iš anapus bendravimo šedevras. „Nešiokite savo mirusiuosius savo gyslose“, – kaip sakė monsinjoras Vincelis Jalinskas, – tai ir nešioju...

Ar susimąstai apie mirtį ir kaip vertini Dievo ir gamtos nulemtą virsmą?

Man patinka giesmė: „Galiu tik įsivaizduoti, kas bus tada, kai aš būsiu Tavo artume..“ Mirties faktas mane moko. Mirtis – rėtis, kuris atsijos, kas tikra, o kas ne. Kiekviena gyvenimo minutė gali būti auksinė ir gali likti bevertė, iššvaistyta. Pamatysim, kaip toli buvom nuo Dievo meilės. Ir Jo kiaurai veriančiame mylinčiame žvilgsnyje skaistėsime, kol pasiruošim Laimės amžinybei.

Labai gera matyti prinokusius Amžinybei žmones.

Per katalikų radijo „Mažąją studiją“ tenka išgirsti tavo skaitomų homilijų. Iš kur semiesi įkvėpimo joms parašyti?

Nežinau, iš kur Dievas semiasi įkvėpimo, kurį man perduoda. Be to, niekur nesimokiau teologijos. Aišku, – lankau gyvenimo mokyklą – stebiu pasaulį, klausausi gamtos ir žmonių kalbėjimo. Klausau savo širdies. Ieškau Dievo ženklų kasdienybėje, kurių – plačiausia įvairovė. Kaip Mendelejevo lentelėje. Žiemą, kai turiu daugiau laiko, skaitau atominę fiziką: ji ir yra man nuostabiausia teologija, mano Viešpaties šedevras... Tam įkvėpė kunigas ir mokslininkas Česlovas Kavaliauskas.

Ką galėtum patarti netikintiesiems? Kaip juos paskatintum vilties, džiaugsmo bei gyvenimo prasmės ieškoti Dieve?

Su patarimu šiais laikais tinklo neužmesi. Turi pats žmogus būti užkratu. Galėčiau tik jiems iš visos širdies palinkėti greičiau rasti tą laimę, kurią mes turime, – Jėzaus laimę. Prasmę visko, kas tau nutinka. Pilnatvę. Palinkėti ir maldoje užtarti, kad greičiau šis pasimatymas įvyktų.

Ar nepabosta gyvenimas Pažaislio vienuolyne? Ar nebūna akimirkų, kai ši ramybės oazė pradeda slėgti?

Keista, bet atvirkščiai: ramybės norisi vis daugiau ir daugiau. Kai aplink (ypač vasarą) – minios ekskursantų, lankytojų, jaunimo, šeimų, kartais nori išplaukti į negyvenamą salą. O rudenį viskas rimsta, į Taikos kalną (taip senovėje vadintas Pažaislis) grįžta pirmykštė ramybė.

Kokią vietą tavo gyvenime užima malda ir fiziniai darbai? Koks tarp jų yra santykis? Žinau, kad vienuolyne dirbi sode, darže, bityne.

Prisilieti prie žemės grumsto. Rauni piktžolę iš lysvės. Ir iš savo širdies. Pagirdai išdžiūvusią žemę ir savo širdį Dievo pasiilgimu. Keiti avilio korį ir matai, kiek daug dar tau trūksta iki bitės darbštumo. Viskas yra viena, persipynę. Viskas gali būti pašventinta... Viskas yra reikšminga. Kiekviena minutė –auksinė. Malda ir darbas (ora et labora) – laiko bėgiai, kuriais rieda vienuolio traukinys per gyvenimą... Kažkas yra pasakęs: „Viskas, kas tikra, yra labai paprasta...“

Tau tenka bendrauti su žmonėmis, kurie priklauso nuo narkotikų, alkoholio ar tiesiog yra netikintys. Ar nebūna, kad jie tave atstumtų? Jei taip, tai kaip tokiu atveju elgiesi?

Nepaisant įpročių, jie – irgi mano mokytojai. Paprastumo, nuoširdumo. Lenkiu galvą prieš šiuos Dievo vaikus... Kai teko dirbti su krizinėmis šeimomis, ypač geriančiųjų, tą labai pastebi... Susidraugauji pamažu, neprikišdamas jiems savo nuomonės ir moralų. Padedamas, kuo gali, maldoj palydėdamas... Ir kartais stebiesi, kaip Dievas keičia jų gyvenimus. Atstumtų tik galvojimas, kad aš esu kitoks. O žinojimas, kad be Viešpaties palaikymo aš galėčiau dar žemiau smukti, – sutapatina su tų žmonių likimais.

Ko palinkėtum mūsų skaitytojams?

Taikos, taikos, taikos – vietoj savojo perduodu šį Medžiugorjės Dievo Motinos linkėjimą. Su savimi ir kitais...

Dėkojame už pokalbį

Kalbėjosi Milda MEKIŠIENĖ

Kaunas

© 2006 „XXI amžius“