Karo kapeliono duona

Kun. Saulius Kasmauskas - Karaliaus Mindaugo motorizuoto pėstininkų bataliono „Geležinis vilkas“ karo kapelionas

Šv. Mišių, kurių metu buvo paminėta ir kun. Sauliaus Kasmausko kunigavimo 10 metų sukaktis, momentas. Iš kairės: kun. Pranciškus Sabaliauskas, Rokų klebonas kun. Virginijus Gražulevičius, kun. Saulius Kasmauskas ir Švč. Trejybės bažnyčios rektorius kan. Bronius Antanaitis

Vykdant taikdarišką misiją Kosove. Kun. Saulius Kasmauskas - dešinėje (Asmeninio albumo nuotrauka)

Kun. Saulius Kasmauskas tarp bataliono karių

Karaliaus Mindaugo motorizuoto pėstininkų bataliono „Geležinis vilkas“ karo kapelionas kapitonas kunigas Saulius Kasmauskas savo tarnystės Dievui dešimtmetį pažymėjo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje birželio 15-ąją. Šv. Mišiose dalyvavo iš Vilkaviškio vyskupijos Rokų parapijos atvykęs kun. Virginijus Gražulevičius. Jis ir kun. S.Kasmauskas dirbo vikarais Aukštosios Panemunės parapijoje. Svečias itin šiltai atsiliepė apie kunigystės jubiliejų švenčiantį buvusį kolegą. Gerų žodžių jam nešykštėjo Švč Trejybės bažnyčios rektorius kan. Bronius Antanaitis. Su karo kapelionu kun. Sauliumi KASMAUSKU „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA kalbėjosi prieš kunigo jubiliejui skirtas iškilmes.

Ateitį lėmė atsitiktinumas

Ar sunki jūsų tarnyba, kapelione?

Prabėgo šešeri metai, kai dirbu karo kapelionu. Per tokį laikotarpį sugebėjau pažinti kariuomenę. Pakako laiko suprasti, kuo kaip kapelionas galiu būti jai naudingas. Tokia tarnyba man patinka.

Koks buvo jūsų kelias į karo kapelionus?

Baigęs Kauno kunigų seminariją, penkerius metus dirbau vikaru Aukštosios Panemunės parapijoje. Tada klebonas sutiko, kad aš dar mokyčiausi magistrantūroje. Ten susipažinau su dabar vyriausiuoju kariuomenės kapelionu Juozu Gražuliu. Tuo metu ir kilo mintis magistro darbą parašyti kariuomenės tematika. Rinkau medžiagą apie kariuomenės kapelionus. Taip parašiau ir apgyniau magistro darbą. Tai buvo mano pirmoji teorinė pradžia, nuo kurios ir prasidėjo mano kelias į dabartinę tarnybą. Praktinės patirties įgijau būdamas vidurinės mokyklos moksleivis. Alytuje lankiau šaudymo treniruotes, buvau šios sporto šakos Lietuvos rinktinės narys.

Sėmėsi patirties Kanadoje

Kapelionu tapote tokiu laiku, kai nebuvo jokios kariuomenės ordinariato teisinės bazės.

Semtis patirties buvau išsiųstas į Kanadą, kad išklausyčiau šios šalies karininkų kapelionų rengimo kursą. Tai buvo didelės patirties kaupimo metas. Aš visa tai patyriau.

Kokie skirtumai tarp Lietuvos ir Kanados kariuomenės kapelionų?

Pagrindinis skirtumas yra tas, kad ten kapelionais gali tapti ne vien katalikai. Ten yra ekumeninė – protestantų ir katalikų – kapeliono tarnyba. Įdomu tai, kad šioje šalyje kapelionais gali būti ne vien vyrai, bet ir moterys. Nebūtinai vien protestantiško, bet ir katalikiško tikėjimo dailiosios lyties atstovės. Aišku, truputį yra apribota jų religinė veikla, jos negauna kunigystės šventimų. Kurse, kurio klausytojas buvau aš, buvo ir trys kanadietės, kurios rengėsi tapti kapelionėmis. Tai buvo gana supratingos, sugebančios bet kurioje situacijoje nepasimesti moterys.

Grįžus į Lietuvą, jums čia sekėsi neblogai. Apie tai liudija Kauno divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos viršininko bei tuomečio LIetuvos kariuomenės vado Jono Kronkaičio pareikštos padėkos.

Puskarininkių mokykloje yra ruošiami seržantai. Mokytis į ją atvyksta trims keturiems mėnesiams. Mano darbas buvo daugiau dėstomojo pobūdžio. Mokyklos kursantams turėjau pateikti pagrindinių žinių apie religiją, apie karišką moralę.

Išsikovojo pasitikėjimą

Ar sunkus jums buvo perkėlimas į Panevėžį?

Man teko dalyvauti Kosovo taikdariškoje misijoje. Būdamas ten girdėjau kalbant, jog vietą, kur tarnavai, grįžus rasi užimtą. Pagalvodavau, kad taip ir su manimi gali atsitikti. Tikrai, po Kosovo aš buvau perkeltas į Panevėžį. Mūsų bataliono vadas Albertas Kondrotas yra sakęs: „Rotacija ar perkėlimas iš vienos vietos į kitą yra kaip banko dividendai“.

Kaip jus sutiko kariai?

Čia jau žinojo, kas yra kapelionas. Santykiai su kariais klostėsi natūraliai. Džiugu, kad šauktiniai buvo supratingi. Ateidavo jie išsakyti savo rūpesčių. Buvo atvejis, kai kario brolis pateko į avariją. Netgi tokiu sunkiu momentu šauktinis užsuko pas mane. Tada atsirado pasitikėjimas, ir darbas tapo lengvesnis.

Kaip įgijote kapitono laipsnį?

Mane į karo kapeliono pareigas skyrė Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis, o karinė vadovybė suteikė kapitono laipsnį. Dabar, kai yra kariuomenės ordinariatas, vyskupas išleidžia, o į pareigas skiria kariuomenės ordinaras.

Rikiuotėje kapelionas stovi šalia vado

Papasakokite, kokia jūsų darbo diena?

Darbo diena prasideda aštuntą valandą. 8.15 val. vyksta rikiuotė, kurioje ir aš privalau dalyvauti ir stovėti šalia vado. Jis atsako už karinius dalykus, aš reprezentuoju žmoniškąją ir dvasinę puses. Kiekvieną dieną numatytas mano apsilankymas tam tikroje kuopoje. Nuėjęs pašneku su kariais, kaip jiems sekasi, kokios jų nuotaikos. Sakau, kad tarnybos metu įgyta patirtis pravers ateityje, nešiojant ginklą ar pratybose. Tą dieną tai kuopai skiriu didesnį dėmesį nei kitoms batalione. Taip pat jai numatyta sielovados paskaitėlė. Kitą dienos pusę daugiau praleidžiu savo kabinete, į kurį kariai bet kada gali užeiti. Taip pat jie žino mano telefono numerį ir, jeigu reikia, juo pasinaudoja.

Kokie reikalai su karių dvasiniais dalykais?

Pašaukti atlikti pareigos Tėvynei, naujokai ruošiami sakramentams, kurių dar jie nebuvo priėmę. Tai atliekama pagal atskirą programą. Sekmadieniais su kuria nors kuopa stengiuosi kartu nuvykti į bažnyčią. Žiemą vykdavome į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčią, nes ten renkasi Panevėžio jaunimo dvasinio centro nariai. Kariai irgi jauni, taip atsiranda jiems galimybė su šiais pabendrauti. Atėjus vasarai, kada jaunimas išsiskirsto atostogoms, stengiamės vykti į bažnyčią, kurioje numatytas renginys ar koncertas. Gedulo ir vilties dieną, po šv. Mišių Švč. Trejybės bažnyčioje, atėjome prie sienos, į kurią įmūryti akmenys su įrašytomis sovietinio genocido aukų pavardėmis. Išgirdome to laikotarpio liudininkų pasakojimus. Kariai, ką matė ir išgirdo, galės pasakoti savo vaikams.

Eiliniu jums neteko tarnauti kariuomenėje. Ar buvo sunku priprasti prie kariškos drausmės?

Visus karybos pagrindus įgijau būdamas Kanadoje. Būdamas rikiuotėje, turiu elgtis taip, kaip ir visi kariai. Privalau vilkėti karišką uniformą pagal nustatytas jos dėvėjimo taisykles. Moku elgtis su ginklu. Teko ginti puskarininkių mokyklos komandos garbę Lietuvos karių šaudymo varžybose. Iškovojome prizinių vietų.

Sutiko pažįstamų

Tikintieji jus dažnokai mato Švč. Trejybės bažnyčioje. Ar įgijote draugų tarp Panevėžio kunigų?

Atvykęs į Panevėžį, ieškojau vietos, kur būtų galima pasimelsti. To atsiklausiau vyskupo Jono Kaunecko. Grįžęs iš jo paėmiau katalikų žinyną, kur surašyti bažnyčių dvasininkai. Atkreipiau dėmesį, kad Švč. Trejybės bažnyčioje – mažiausiai kunigų. Ten mane labai maloniai sutiko šventovės rektorius kan. Bronius Antanaitis. Kai mokiausi Kauno kunigų seminarijoje, jis buvo jos vicerektoriumi. Užmezgiau gražius ryšius su Naujamiesčio klebonu kun. Algirdu Daukniu. Kristaus Karaliaus Katedros klebonu darbuojasi buvęs mano kurso draugas kun. Tomas Skrudupis.

Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės sielovadiniame darbe.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“