|
Tikėjimas ir jaunas žmogus
Skaistė JASEVIČIŪTĖ
Jaunas tikintis žmogus dabar tai jau skamba
labai nemadingai. Bažnyčia sensta. Jos pagrindiniai ir nuolatiniai
lankytojai seniai primiršę jaunas dienas. Kodėl keistai atrodo jaunas
žmogus bažnyčioje? Ką religija gali ir ką duoda jaunimui? Vis dar
laikoma katalikišku kraštu, Lietuva pasižymi tik tuščiomis, negausiai
lankomomis bažnyčiomis. Šie ir kiti klausimai užplūsta kaskart užėjus
į bažnyčią ir akimis ieškant bendraamžių.
Žmones siekta atbaidyti nuo Bažnyčios
Nors Bažnyčios puoselėjamos vertybės meilė, pasiaukojimas,
draugystė, šeima, laimė ir džiaugsmas atrodo reikalingos ir vertinamos
visų, bet daugelis jaunų žmonių net nebando jų pradėti pažinti.
Kas juos atbaido? Katalikų praeitis? Dabarties standartų neatitikimas?
Ar ilgus metus trukęs bandymas atbaidyti žmones nuo Bažnyčios ir
tikėjimo? Ironiška, kad režimo tikslas pasiektas tik dabar, kai
laisva Lietuva bando gyventi savo jaunystę; tai jau nebe maža mergaitė
didelėje Europos šeimoje, tai jau panelė su savo kaprizais ir galimybėmis.
Ką duotų religija šiai panelei? Būtų per daug idiliška tvirtinti,
kad pasaulis pasikeistų, jame vyrautų gėris ir meilė, juk tai skamba
labai jau sektantikai ir primena pigius lankstinukus, kuriuos
dalija vyrai juodais drabužiais.
Kitokia jaunimo vertybių skalė
Bet gal jaunimo vertybių skalė būtų kitokia? Gal
paviršutinis ir laikinas grožis nebūtų aukštinamas, pinigai ir materialūs
daiktai neteiktų tiek džiaugsmo, gal, užuot abejingai praėję pro
blogį, mes sustotume ir prisiverstume atlikti savo pilietinę ir
moralinę pareigą? Galima daryti milijonus prielaidų, ir dalis jų
būtų teisingos. Bet tai nepadės pasiekti, kad jaunimas eitų būriais
į bažnyčią. Jiems reikia paskatos, pakvietimo, kuris būtų pasakytas
suprantama kalba ir trauktų. Tokį kvietimą išsako daug žmonių, bene
aktyviausi vienuoliai. Pranciškonai, jėzuitai ir kitos bendruomenės
moka ir pritraukia daug jaunų žmonių. Jie jaunatviški, kalbantys
mūsų kalba ir besiskiriantys tik vienu aspektu: jie savo gyvenimą
paaukojo mums, jų misija eiti ir skelbti Gerąją Naujieną. Bet mums
kartais būna taip sunku ją išgirsti.
Kas užgožia tikėjimą
Šaukimą į tikėjimą užgožia garsi muzika, neono
šviesomis šviečiantis naktinis miestas, kviečiantis pasinerti į
linksmybių šurmulį, užgožia laikini draugai, laikini džiaugsmai.
Ir tik kartais rytą, pabudus sunkia galva, aplanko mintis, kad viska
gali būti kitaip. Ar tas gyvenimas kitaip artimas kunigystei ar
vienuolystei? Ar šventas žmogus tik tas, kuris negyvena jokio pasaulietiško
gyvenimo? Tikrai ne. Daug jaunų žmonių sugeba gyventi daug teisingesnį,
nors ne vien tik dogmomis paremtą, prasmingesnį gyvenimą. Ar jie
kitokie? Ar tai žmonės, atsisakę jaunystės? Tik visiškai jų nepažįstantis
žmogus gali taip teigti. Gerai, kad tokie žmonės buriasi į bendruomenes
ir bendrauja dalydamiesi katalikiško gyvenimo įspūdžiais ir džiaugsmais.
Beveik kiekvienoje parapijoje yra jaunimo grupių,
kurių nariai kartu dalyvauja jaunimo šv. Mišiose, važinėja į renginius,
kartu džiaugiasi ir stiprina tikėjimą. Labai svarbu, kas tuos žmones
kuruoja, kas jiems padeda. Dažniausiai tai dvasininkai, vienuoliai,
klierikai, kurie turi ir žinių, ir noro padėti.
Atlygis už lojalų tikėjimą ir pasitikėjimą
Ką duoda toks gyvenimas? Rašau daugiau ar mažiau
apie savo asmeninius išgyvenimus, todėl tai nėra visiems galiojanti
konstanta. Tikėjimas man atnešė džiaugsmą ir vidinę ramybę, susiradau
daug draugų ir bendraminčių švytinčiomis akimis, kurie stengiasi
gyventi kitaip. Katalikų aukštinamos vertybės yra visiems reikalingos,
bet ne visada priimtinos. Juk taip sunku atleisti skriaudėjui, atsukti
kitą žandą, patarnauti kitam ir mylėti savo brolius ir seseris.
Paprasta laimės formulė, kuri vis dar neatpažinta žmonių ir jaunimo.
Tikėtis, kad situacija keisis, yra sunku, bet durys į bažnyčią atidarytos
visiems. Ir niekada nevėlu keistis.
© 2006 XXI amžius
|
