|
Ateitininkams apie kunigo misiją
Bronius VERTELKA
 |
|
Iš kairės: kun. Žydrūnas Vabuolas,
klierikai Sigitas Markevičius
ir Mindaugas Mizaras
bei diakonas Algirdas Toliatas
|
Pabendrauti su Panevėžio miesto ateitininkais
vieno sekmadienio popietę į Aukštaitijos sostinę užsuko Vilniaus
šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtojas kun. Žydrūnas Vabuolas,
diakonas Algirdas Toliatas, klierikai Mindaugas Mizaras ir Sigitas
Markevičius. Susitikimas vyko Kristaus Karalius Katedros parapijos
salėje.
Katalikiškoje šeimoje augęs M.Mizaras pasakojo
apie savo kelią į kunigų seminariją. Vieną vasarą tėvai jį nusprendė
išsiųsti stovyklauti į katalikiško jaunimo stovyklą Tauragnuose.
Ar tik ten neteks gyventi vienuolyno sąlygomis, vykdamas galvojo
paauglys. Naujoje aplinkoje jam neatrodė baisu, netgi patiko. Įstrigo
stovykloje vadovu dirbusio vieno kunigo ventumas.
Ne iš karto Mindaugui tapo aišku, jog jo gyvenimo
tikslas būti dvasininku, eiti kartu su tikinčiaisiais, tapti jų
vedliu. Vaikinas patarnaudavo šv. Mišiose. Tai buvo gilių apmąstymų
metas, tai buvo kaip kopimas į statų ir slidų kalną, kurį įveikti
pasirodė ne taip lengva.
Algirdo Toliato mama daug dirbo, rašė doktoratą,
todėl artimesni vaiko ryšiai buvo su senele. Vilniuje augęs Algirdas
buvo nutolęs nuo tikėjimo. Mokydamasis dvyliktoje klasėje ir išėjęs
su draugu pasivaikščioti po miestą sykį sutiko jauną ir patrauklią
merginą. Tai mūsų naujoji tikybos mokytoja, tarstelėjo bičiulis.
Tada jis lankė etikos pamokas. O naujoji mokytoja mokinius tiesiog
traukte traukė. Algirdas susimąstė: kodėl žaviai atrodanti, dažnai
besišypsanti ir humorą mėgstanti mergina pasirinko dėstyti tikybą
ir ar taip nesugadino sau gyvenimo? Dvyliktokas bandė su ja ginčytis,
užduodavo jai netikėčiausių klausimų. Mokytojos tai nesuglumindavo:
ji sugebėjo suintriguoti. Jos pasakojimai apie Dievą būdavo pakankamai
įdomūs. Ir Algirdo dvasiniame pasaulyje vyko pokyčiai. Dievą jis
pajuto esantį savyje. Taip jaunuolis atrado džiaugsmą, ramybę, pajuto
nuo Viešpaties sklindančią šilumą. Miela tapo lankytis bažnyčioje.
Stoti į seminariją Algirdą pakvietė vienas bičiulis. Ten jis pamatė
milžinišką biblioteką. Ir visos knygos joje apie Dievą. Niekada
vaikinas nepagalvojo, kad tiek daug apie Jį gali būti prirašyta.
Lankydamas paskaitas, jautė, jog čia yra laukiamas ir reikalingas.
Čia viskas buvo tikra.
Klierikų atvirus pasakojimus papildė kun. Žydrūnas
Vabuolas. Jis teigė, jog netikintis nesupras kunigystės, vienuoliško
gyvenimo. Pats žmogus turi atsiliepti į Dievo šaukimą. Tam reikia
turėti drąsos, tačiau būtina patikėti tokiu kvietimu. Viešpats pažįsta
visus, ir Jis pats renkasi, kam suteikti savo pašaukimą. Kai ką
gąsdina, kad klierikas turi atsisakyti šeimos, jis privalo laikytis
seminarijoje nustatytos dienotvarkės, ne kada nori gali išeiti iš
jos. Kun. Ž.Vabuolas kalbėjo, jog atsisakydamas šeimos kunigas gauna
šimteriopai daugiau nei praranda. Jis įgyja parapiją savo vaikus,
nuo jauniausio iki seniausio. Kunigas turi laimę klausytis išpažinčių.
Jam duota galia atleisti nuodėmes. Kad būtum kunigu, nereikia mokėti
penkių kalbų, mokėti groti penkiolika muzikos instrumentų ar jau
turėti aukštąjį išsilavinimą. Dievas pasirenka kunigais paprastus
žmones.
Panevėžys
Autoriaus nuotrauka
© 2006 XXI amžius
|
