|
Čečėnų vaikai piešia karą
Šveicarijos žurnalas Zeitfragen (Laiko klausimai)
rašo apie čečėnų vaikų piešinių parodą, atidarytą Vinterturo mieste.
Parodą, pavadintą Ką padaro karas: Čečėnijos vaikai piešia savo
išgyvenimus, į Šveicariją atvežė vienos šveicarų humanitarinės
organizacijos bendradarbė Elisabeth Peterson iš pabėgėlių stovyklų
Ingušijoje ir Čečėnijoje. Piešinius jai padovanojo čečėnų vaikai
nuo 6 iki 15 metų amžiaus.
Vaikai piešia tai, kas juos supa. Jei jie gyvena
prie jūros, tai piešia jūrą. Jei kalnuose piešia kalnus. Čečėnų
vaikai gyvena vykstant Rusijos-Čečėnijos karui. Jie ir piešia karą
ir tai, ką patys jame išgyveno.
Savo piešiniuose vaikai pavaizdavo začistkas
(valymus, areštus), okupantų vykdomas prieš vaikų artimuosius
ir giminaičius, rusų sraigtasparnių antskrydžius virš kaimų, taikių
čečėnų gyvenviečių apšaudymus iš tankų, okupantų paliktų minų susprogdintus
vaikus, kovinius susidūrimus tarp modžahedų ir plėšikaujančių Rusijos
kareivių ar Kadyrovo marionetinių dalinių, subombarduotus namus,
nuniokotus gamtovaizdžius. Ir visur mirtis.
Dideliame parodai skirtame straipsnyje Zeitfragen
rao:
Čečėnija nuostabi šalis Šiaurės Kaukaze, su
įspūdingais kalnais, derlingų lygumų platybėmis, su daugeliu naudingų
iškasenų ir visų pirma nafta. Čečėnai yra šios šalies autochtonai.
Mes galime tiktai spėlioti, kokį pasaulio suvokimą
ir vaizdinius apie jį susidaro vaikas, augantis beviltiškame chaose,
kai jis nuolat susiduria su žvėrišku smurtu gausumu galingesnės
Rusijos karinės jėgos ir su savivale vietinių marionečių, pasodintų
Rusijos vyriausybės.
Nors vaikai lanko mokyklas, jie gyvena nuolatinėje
baimėje. Kelias į mokyklą pavojingas, vaikai niekuomet nėra tikri,
kad jų nepagrobs okupantų kareiviai, kad neužlips ant minos ar kad
rusai nepradės į juos šaudyti.
Viktoras Kazancevas, Rusijos armijos generolas
ir buvęs įgaliotinis okupuotai Čečėnijai, įsakė okupantams visur
kontroliuoti čečėnų vaikus nuo vienuolikos metų, pakeliui į mokyklą,
klasėse kad ir kur tik vaikai būtų. Okupantai įtaria juos, kad šie
yra modžahedai. Rusijos represiniai organai neleidžia jiems ramiai
mokytis. Be to, čečėnų mokyklose nuolat nutraukiami užsiėmimai.
Vaikai, Čečėnijoje šiuo metu lankantys mokyklą, neturi jokio kito
gyvenimo, tiktai karą. Ir vis dėlto jie gyvena viltimi, kad karas
baigsis, gyvena taikos, naujų žinių ir geresnės ateities viltimi.
Drauge su šiais vaikais mes taip pat viliamės
geresnio pasaulio. Jeigu jų parodos piešiniai prisidės prie to,
kad Vakarų žmonės nepamirštų šių vaikų kentėjimų, tai jie atliks
svarbų uždavinį. Čečėnams ypač svarbu, kad pasaulis nepamirštų prieš
Čečėniją vykdomo karo! Kuo aiškiau ir plačiau taps žinoma apie šį
žiaurų karą, tuo anksčiau bus išgirsti taikos reikalaujantys balsai.
Parengė kun. Robertas GRIGAS
© 2006 XXI amžius
|
