Jaunimo piligrimystë: sekti ðv. Pranciðkaus pëdomis

Gintarë PRÛSAITË

Pranciðkoniðkas jaunimas pakeliui á Asyþiø aplankë daug áþymiø vietø

Ilgas kelias á Asyþiø...

„Gyvenimas bendraujant su Dievu – tai ne sklandymas padebesiais. Jis turi reikðtis konkreèia veikla, rûpinimusi savo artimu, - teigë brolis Roþë, Taizë kaimelio bendruomenës ákûrëjas. – Kas seka Kristumi, kartu yra ir su þmonëmis, ir su Dievu, maldos nuo veiksmo jis nesiekia atskirti“.

Apie tai ðiø metø pavasará buvo pradëta diskutuoti ir Vilniaus Bernardinø parapijoje ásikûrusio pranciðkoniðko jaunimo susitikimuose. Pranciðkoniðkas jaunimas, globojamas brolio Algio, OFM, bei sesers Onutës, jau treti metai kiekvienà treèiadienio vakarà renkasi ðlovinti Dievà, melstis, kalbëtis pasirinkta tema.

Taèiau anksèiau ar vëliau kiekviena bendruomenë subræsta dar didesnei veiklai, kai ateina metas ásipareigoti, tvirtai apsispræsti uþ Kristø, iðeiti uþ savo parapijos ribø, áprasminti tikëjimà konkreèia veikla. Pirmasis þingsnis gali bûti kad ir vieðas kitø parapijos þmoniø akivaizdoje iðtartas „taip“ Kristui, „taip“ Evangelijai, „taip“ šv. Pranciðkaus dvasingumui. Ðiø metø geguþës 31 dienà ðeðiolika jaunuoliø treèiadienio šv. Miðiø metu bûtent toká paþadà ir davë. Pranciðkoniðko jaunimo maldos grupë, kaip ir daugelis kitø, trokðta patirti gyvojo Kristaus prisilietimà savo gyvenime, taèiau iðsiskiria ið kitø maldos grupiø tuo, jog siekia iðgyventi Dievo buvimà šv. Pranciškaus parodytu keliu, remiasi šio šventojo patirtimi.

Þinoma, tapti šv. Pranciðkaus sekëjais nëra lengva, ypaè todël, kad ði asmenybë gyveno ir skleidë Evangelijà toli Italijoje XII-XIII amþiais. Vis dëlto pabuvimas tose vietose, kur veikë ir gyveno ðis ðventasis, leidþia priartëti prie pranciðkoniðko dvasingumo. Piligrimystë šv. Pranciškui buvo labai svarbi, todël jis nuolat keliavo ir skelbë Evangelijà þmonëms, nors keliaudamas neturëjo su savimi nei maisto, nei pinigø. Iðtartas pranciðkoniðko jaunimo paþadas taip pat paskatino iðgyventi piligrimystæ, maldos dvasioje keliauti á vietas, kuriose kaþkada gyveno ir veikë ðv. Pranciškus.

Taèiau ðiai kelionei ágyvendinti vis dëlto reikëjo pinigø, nakvynës, maisto. Piligrimystë ðiais laikais kiek kitokia. Dauguma ðiø laikø piligrimø jau nebepasiryþta keliauti pësèiomis tûkstanèiø kilometrø be maisto, nakvynës, kitø þmogui bûtinø dalykø. Dauguma vaþiuoja autobusais, iš anksto susimoka uþ nakvynæ. Tad kaip tokiomis pagerintomis sàlygomis išgyventi tikràjà piligrimystës dvasià?

Pranciðkoniðkas jaunimas nusprendë keliauti ið bendruomenës darbu uþdirbtø pinigø. Jie gamino ávairius suvenyrus, uþ kuriuos parapijos þmoniø praðë paaukoti ðiai piligriminei kelionei á Asyþiø, Italijos miestelá, kuris yra viso pranciðkonø ordino ðirdis. Vëliau, jau lankydami ávairias ðventas vietas Italijoje, jaunuoliai meldësi uþ kelionei paaukojusius þmones ir uþ visà savo parapijà, laikydami ðià kelionæ dovana, suteikta kitø þmoniø.

Taèiau vis dar kyla klausimas, ar vaþiuojant autobusu galima iðgyventi piligrimystës dvasià, juk pirmieji piligrimai á ðventas vietas keliaudavo pësèiomis.

Viena ið pranciðkoniðko jaunimo paþadà davusiø nariø prisiminë filmà apie kelionæ á Mekà, kuriame buvo pateiktas klausimas: kodël skrendi lëktuvu, o ne eini pësèiomis á kiekvienam musulmonui ðventà vietà? Atsakymas buvo toks: jeigu gali neskristi lëktuvu, tada vaþiuok autobusu, jeigu gali nevaþiuoti autobusu, vaþiuok dviraèiu, jeigu gali nevaþiuoti dviraèiu, eik pësèiomis. Aplankyti uþ tûkstanèiø kilometrø esanèias vietas pësèiomis ðiais laikais maþai kas gali, todël vis dëlto geriau pasirinkti kokià nors transporto priemonæ, nei visai nevykti. Patirti piligrimystës dvasià padëjo ir kelionës metu kiekvienà dienà broliø aukotos šv. Mišios, taip pat roþinis, liturginës Dievo valandos, giesmës.

Likus maþdaug deðimt kilometrø iki pagrindinës kelionës vietos – Asyþiaus, Italijos miestelio, kuriame augo šv. Pranciškus ir kuriame jis yra palaidotas, – buvo nuspræsta eiti pësèiomis, prisijungti prie italø pranciðkoniðko jaunimo, kurie jau buvo nuëjæ apie 100 kilometrø pësèiomis. Tie devyni kilometrai, palyginti su italø jaunimo nueitu keliu, buvo labai nedaug, taèiau liko labai ryðkûs ir ásimintini. Eidami su jais suvokëme, kad italai piligrimystæ suvokia kiek kitaip nei mes. Eidami jie daugiausia ðnekuèiavosi tarpusavyje, o tai mûsø jaunimui pasirodë labai keista, nes lietuviø jaunimo þygius nuolat lydi giesmës, þygiø dainos, roþinis. Ið pradþiø pabendravæ su italais, lietuviai susirinko eisenos gale ir visà kelià ðlovino Dievà giesmëmis. Taèiau tyla taip pat reikalinga, todël, likus trims kilometrams iki Asyþiaus, visi ëjome tylëdami, ir tyla buvo tikrai iðraiðkinga, kai gali pajusti aplinkos dvasià, suvokti, jog ðiomis vietomis kaþkada vaikðèiojo ir pats Pranciðkus.

Atëjæ á vietà, vël patyrëme liudijimà, aikðtëje laukë minia þmoniø, reikëjo pabuèiuoti þemæ ir, susikibus uþ rankø, skanduojant ir plojant jau atvykusiai miniai piligrimø, bëgti prie Porciunkulës baþnytëlës ir sveikinti kitus piligrimus. Kadaise prie San Damiano kryþiaus iðgirdæs Kristaus þodþius: „Eik á pasaulá ir atstatyk mano baþnyèià“, šv. Pranciðkus priëmë ðá liepimà tiesiogiai ir sumanë atstatyti netoli Asyþiaus buvusià maþytæ apgriuvusià Porciunkulës baþnytëlæ. Vëliau jis suprato, kad buvo kalbama apie Baþnyèià kaip krikðèioniø bendruomenæ, kurià reikia atgaivinti skelbiant Evangelijà. Pabuvimas prie šv. Pranciškaus ir šv. Klaros kapø, šv. Miðios San Damiano baþnytëlëje, kur kaþkada melsdavosi ir šv. Pranciškus, leido dar geriau pajusti Dievo artumà.

Keliaudami po Italijà, jaunimas ir broliai pranciðkonai Dievo veikimà taip pat pajuto ir per þmoniø gerumà. Kiekvienà naktá nakvodavome vis kitoje vietoje. Mus ásileisdavo ávairiø parapijø dvasininkai, daugiausia broliai pranciðkonai, uþ suteiktà nakvynæ neimdami pinigø. Ta parama: suteikta nakvynë, paruošta vakarienë ar pusryèiai – ápareigojo melstis uþ tuos þmones, jø parapijas. Šitaip buvo galima pajusti gyvenimo kaip dovanos, kurios niekas neprivalëjo suteikti, kuris buvo padovanotas veltui tam, kad galëtume juo dþiaugtis, dvasià.

Po Asyþiaus labai svarbi šios kelionës vieta buvo La Vernos kalnas, kurá kaþkada atrado Pranciðkus klajodamas po uolas. Ant ðio kalno ásikûrë pranciðkonø broliø vienuolynas. Jame šv. Pranciðkus patyrë, kà reiðkia bûti atmestam ir nesuprastam kitø broliø, jo sekëjø. Kanèia, kurià iðgyveno ðis ðventasis, kartu já ir apdovanojo. Ant ðio kalno maldos metu Pranciðkui atsivërë stigmos, taip jis tarsi supanaðëjo su Kristumi. Šiam ávykiui atminti kiekvienà dienà ten gyvenantys broliai ir visi piligrimai dalyvauja eisenoje nuo bazilikos iki Stigmø koplyèios.

Ðv. Pranciðkus troðko patirti tokià pat kanèià ir tokià pat meilæ pasauliui ir þmonëms, kokià patyrë Kristus, ir, atrodo, ðios svajonës iðsipildë. Kanèià, kurià patyrë ðis ðventasis atsivërus stigmoms, ir meilæ, kurià juto skleisdamas Evangelijà bei klajodamas po laukus ir gërëdamasis dieviðku kûrinijos groþiu, šv. Pranciðkus áprasmino paraðæs Kûrinijos giesmæ.

Taigi visø ðiø vietø lankymas su malda, pasakojimai apie šv. Pranciðkaus gyvenimà, ávairiø sutiktø þmoniø istorijos bei liudijimai vienaip ar kitaip stiprina tikëjimà, ypaè jaunø þmoniø, kurie neseniai atrado Kristø, neseniai pradëjo eiti Jo parodytu keliu. Labai svarbûs pasidaro kad ir tokie maþi stebuklai, kai kelionës pabaigoje, iki tol vien tik atlikæ savo darbà, autobuso vairuotojai pasijuto esà bendruomenës nariais ir kartu su pranciðkoniðku jaunimu pradëjo dalyvauti šv. Mišiose.

„Niekada man nebuvo kilusi mintis gyventi vienam. (...) Buvau sukurtas tam, kad turëèiau draugø, buvau sukurtas bendruomenei. (...) Vos atsivertæs á Dievà nujauèiau, kad bus daug sekëjø, nes per graþus buvo kelias, kurá suradau, neapsakomas dþiaugsmas, kurá man padovanojo Jëzaus Evangelija“, - tai þodþiai iš Karlo Karreto knygelës „Aš, Pranciškus“, kurie uþdega tikëti Jëzumi, gyventi pagal Jo Evangelijà. Taèiau net ir ðiame dþiaugsmo kelyje uþklumpa „sielos dykumos“, ateina abejonës, beprasmybës jausmas, kurá patyrë ir šv. Pranciškus. Tuomet, kaip ir šis šventasis, prieð Nukryþiuotàjá galime ištarti: „Aukðèiausiasis, garbingasis Dieve, apðviesk mano ðirdies tamsumas. Ir duok man tvirtà tikëjimà, tikrà viltá ir tobulà meilæ, iðmintá ir paþinimà, Vieðpatie, kad vykdyèiau Tavo ðventà ir teisingà valià. Amen“.

© 2006 „XXI amþius“