Lietuvi, nevok!

Jaunimo apskrito stalo diskusija emigracijos tema

Spalio pradžioje, vykdant išeivijos remiamą projektą, buvo suorganizuota jaunimo apskrito stalo diskusija iš rengiamo diskusijų ciklo „Visuomenės diskusijų sambūriai“. Kauno krikščionių demokratų jaunimas kartu su svečiais bei kolegomis iš Vilniaus diskutavo šiandien ypač aktualia emigracijos iš Lietuvos tema. Gėrėjomės žavingais Čilės peizažais žiūrėdami įspūdingą filmą „Domeikos sindromas“, kuris itin taikliai parodė, jog miesteliai, gatvės, aikštės, kasyklos, kalnagūbris, mineralas, universitetų salės, giluminių lūžių sistema, keletas fosilijų, gyvūnų bei augalų rūšių ir net mažoji planeta – asteroidas, XIX amžiaus lietuvių išeivio Ignoto Domeikos vardu įamžinti už jo nuopelnus ne tik tolimajai lotynų Amerikos šaliai, bet ir visam pasauliui. Išgirdę pasakojimą apie garsų lietuvį, kurio vardą nedaug kas iš trijų milijonų yra girdėję, supratome, jog savo vaikais užsienyje šalis prie Baltijos kažkada galėjo netgi didžiuotis...

Šią vasarą ir aš praleidau Didžiosios Britanijos sostinėje, tik kažkodėl nenustebau ant vieno populiariausių Londono prekybos centrų durų pamačiusi lietuvišką užrašą „Lietuvi, nevok!“. Nors nenustebau, bet širdin įslinko liūdesys, kuris raudoniu nudažė veidą ir toje didingos istorijos kupinoje šalyje privertė jaustis svetimu įsibrovėliu...

Dar neseniai visuomenė piktinosi, kad XX a. pradžioje išeiviai „mylėjo Lietuvą iš tolo“, o kaip reaguojame, kai paskutinės bangos emigrantams gimtasis kraštas ir pagarba jam apskritai nebeegzistuoja?.. Patvirtinimas, kad tokie žemi lietuvių poelgiai ne vieninteliai, buvo kito mūsų diskusijos dalyvio pasakojimas, kai, prieš keletą metų tarnaudamas laivyne, viename Švedijos uostų parduotuvės lange matęs identišką užrašą. Taip pat lietuviškai. Juokas, nuostaba, pyktis, apmaudas ir kiti prieštaringi jausmai tarsi gyvačiukai raizgosi krūtinėje, suprantant, jog viena diskusija migracijos tema padėties nepakeis. Tuomet norisi rėkti: „Kur jūsų savigarba? Kas jums nutiko?“ Argi taip sunku lietuviui svetur išlikti sąžiningam ir doram? O gal lietuvio sąžinė tikrai tokia „skaidri“, kad jau net nesimato? Kyla daugybė klausimų, kurie net ir mūsų diskusijoje liko interpretacijos dalyku. Net ir pati nežinau kas blogiau: ar kad Lietuva baigia išsivaikščioti, ar kad lietuvių kultūra smukusi?

Juoda mūsų brangiausių piliečių reputacija užjūryje iki minimumo sumažina kultūrinių mainų reikšmę, stabdo tautų draugystę. Galbūt valstybė per mažai daro, kad Lietuva mums būtų brangesnė nei šypsenos Londono gatvėse, negu toks paprastas, itin mielas metro ženkliukas, negu įspūdinga „akis“, žvelgianti į didžiulį miestą, negu raudonas dviaukštis autobusas ar žmonių princesės memorialas spalvingomis gėlėmis žydinčiame parke.

Norėčiau tikėti, kad „Visuomenės diskusijų sambūriai“ padės lietuviams suprasti 1949 metais sukurtos Lietuvių Chartos dėsnių svarbą šiais laikais, tuomet tauta taps vieninga ir nebereikės nei Londono padangės nei Jungtinių Valstijų dangoraižių. Jei mes smuksime giliai ir skaudžiai, tai kažin kaip seksis iš to juodo plyšio išsikapstyti.

Ina Kunavičiūtė,
LKD Kauno skyriaus narė

© 2006 „XXI amžius“