Jaunimo religija – mada?

Vilis NORMANAS

Gyvename XXI amžiuje, naujųjų technologijų, sparčios mokslo plėtros ir interaktyvių tendencijų visuomenėje, kurioje didvyriais tampa populiarios žvaigždės, autoritetais - garsenybės, o reklama diktuoja pagrindines žmogaus gyvensenos tendencijas.

Dievo nėra?

Viena įdomiausių knygų apie šiandienos pasaulio norą būti madingam – Frederiko Beigbederio romanas „14,99 EUR“. F.Beigbederis, tas mūsų laikų dendis, visiškai nesutinka su XXI amžiuje ypač dažnai pradėta kartoti fraze, esą Dievo nebėra, yra tik pinigai. Vadinasi, turi gauti kuo didesnes pajamas, miegoti su manekenėmis, nusipirkti „Ferrari“ – ir būsi laimingas. „Aš taip nemanau“, – sako F.Beigbederis.

Būtent F.Beigbederis knygoje atskleidė reklamos džiunglių metodus, kuriais vadovaujantis, vartotojams plaunamos smegenys. Vartotojų noras visada būti madingiems yra didžiausias reklamos kūrėjų koziris, leidžiantis gana laisvai manipuliuoti besimeldžiančiais madai. Vis dėlto lengviausia paveikti tuos, kurie dar neturi tvirtų pažiūrų ir gyvenimiškos patirties, t. y. jaunimą. Jie nori būti panašūs į Holivudo aktorius, muzikos ir šou pasaulio žvaigždes. Puikiausias to įrodymas – pinigai, kurie mokami garsenybėms už reklamą. Deividas Bekhemas už vieną reklamą gauna keliasdešimt milijonų, nes pusę pasaulio paauglių nori būti tokie kaip jis: nori taip pat rengtis, šukuotis, naudoti tokius pačius kvepalus ir t. t.

Šį kartą susiduriame ne su Frydricho Nyčės „dievo mirtimi“, o su Aukščiausiojo nebūtimi arba transformacija į tai, kas priešinga bet kokios religijos įsitikinimams – vienadieniu blizgesiu, akimirkos euforija, kaip tai vadino Paskalis Brukneris, arba tiesiog – mada.

Nauja religija

Iš tiesų tai, kad, pasitelkiant globalias informavimo priemones ir naująsias technologijas, kuriami nauji dievai, nėra jau taip fenomenalu. Visas graikų dievų panteonas turi daug herojams būdingų savybių, kurios lygiai taip pat dabar būdingos ir nenugalimiems, nemirtingiems, madingiems herojams. Jie atrodo tobuli, antžmogiški, neturintys trūkumų, tik dabar drąsą, narsą ir jėgą pakeitė turtai, grožis, populiarumas ir garbė.

Kas nesvajoja atsidurti jų vietoje? Ir čia pateikiama puiki išeitis: gali gerti „Pepsi“ kaip Britni Spyrs ar Deividas Bekhemas, rengtis „Versacie“ drabužiais kaip Kristina Agilera.

F.Beigbederis mano, kad greitai neliks valstybių, tik prekinių ženklų šalys. Ar gal greitai maldos namais virs prekybos centrai, firminės parduotuvės?

Naują visuotinę religiją geriausiai nusako garsaus prancūzų visuomenės veikėjo P.Bruknerio žodžiai: Aš vadinu prievole būti laimingam tą XX amžiaus antrajai pusei būdingą ideologiją, kuri reikalauja viską vertinti malonumo ir nemalonumo požiūriu, tą skatinimą siekti euforijos, priverčiant gėdytis ir kentėti tuos, kurie šiai ideologijai nepaklūsta. Taip iškrypsta pati nuostabiausia idėja, kad kiekvienas gali valdyti savo likimą ir padaryti savo gyvenimą geresnį.

Ar kas nors šiais laikais dar įsivaizduoja laimę be pinigų, be visokeriopo malonumo siekio, populiarumo?

Žvaigždžių sindromas

Mūsų visuomenėje bene ryškiausią madingo gyvenimo troškimą atspindi realybės šou, į kuriuos beatodairiškai veržiasi net vidurinės nebaigę jaunuoliai. Šis mados klyksmas verčia atsisakyti mokslų už galimybę tapti žvaigžde, nors, papuolę į televiziją, daugelis net nesugeba suregzti normalaus sakinio, apie pasaulėžiūros subtilybes net neverta kalbėti, o skurdus ir lėkštas jaunųjų žvaigždučių mąstymas sukelia tik šypseną ir gailestį.

Tačiau ne vienas drąsuolis jau tapo žvaigžde, sužavėjęs tokią pat tamsią visuomenės dalį, kuriai net perdėm naivios kalbos atrodo nesvarbios, palyginti su neišnykstančia šypsena.

Tapti žvaigžde yra madinga ir ja tapti gali bet kas. Kaip pastebėjo Marijonas Mikutavičius, dažnai per televiziją matomas veidas anksčiau ar vėliau sulaukia dėmesio. Pažvelgus į lietuvišką šou pasaulį, nesunku suprasti, kiek daug jaunimo akivaizdžiai tapo mados aukomis: kitaip banalių dainų autoriai, pasipuošę klounų apdarais, nebūtų populiariausi atlikėjai. Sumanūs prodiuseriai puikiai suvokia, ko reikia bręstantiems paaugliams – stabo, kuriam jie melstųsi. Jei tai merginų grupė – pigus, seksi stilius, jei vaikinų – užtenka pasipuošti treningu ir padainuoti apie meilę.

Vertybių tuštėjimo metas

Dabar kyla daug diskusijų apie popkultūrą, jos vaidmenį ir daromą žalą visuomenėje, ir galimus sprendimo variantus. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus supranta, kad paviršinis blizgesys ir tuščias vidus negali tapti „normalumo“ etalonu. Blogiausia, kad tai, kas madinga, veržiasi į visas įmanomas gyvenimo sritis ir skiepija iškreiptą žmogiškų vertybių sampratą. Net literatūroje jau įsigalėjo akivaizdžiai pastebimos vienadienių skaitalų tendencijos.

Krikščioniškomis tradicijomis besirėmusi Lietuvos valstybė pamažu tampa bedvase šalimi. Ir religija prisimenama tik tada, kai tenka daryti tai, kas vis dar populiaru ir madinga, – tuoktis bažnyčioje, krikštyti vaikus. Juokingiausia, kad tai būna pirmas arba antras apsilankymas Dievo namuose.

Vertybės visais laikais buvo perkainojamos, tik norėtųsi, kad pažangiajame amžiuje jos visiškai neišnyktų.

© 2006 „XXI amžius“