Jaunas rašytojas kūrė šventę vaikams

Justina STUČINSKAITĖ

Rašytojas Vilis Normanas

Vasarą kauniečius nustebino kiek netikėta akcija – Laisvės alėjoje jaunuolis stovėjo su plakatu, raginančiu sukurti šventę vaikams. Pro šalį traukę praeiviai galėjo įsigyti rašytojo Vilio Normano naujausiąjį romaną „Šventumas“ ir taip paremti vaikus, augančius be tėvų šilumos.

Norėjo padaryti gera

Studentas V.Normanas, literatūros mylėtojams žinomas kaip dviejų romanų „Šnabždesys“ ir „Šventumas“ autorius, tokiai akcijai ryžosi spontaniškai. Pasak jo, leidykla, leidusi jo knygas, pačiam autoriui skyrė keletą romano egzempliorių. Tačiau šių knygų nebūtų pakakę visiems draugams, pažįstamiems apdalyti. „Nusprendžiau, kad gal galiu pamėginti padaryti ką nors gera. Ketinu už pinigus, gautus pardavus šias knygas, nupirkti saldainių, kurie bent mane vaikystėje tikrai nudžiugindavo“, - kalbėjo akcijos iniciatorius.

Kaip kalbėjo knygos autorius, jau ir pats knygos pavadinimas „Šventumas“ įpareigoja geriems darbams. „Kiekviena kultūra turi savo šventumo sampratą, bet kaip ir rašiau knygoje, jas visas jungia bendra gija – meilė ir gerumas. Nesvarbu, kad ir kaip suvoki, kas yra šventumas, svarbiausia, kad stengtumeisi daryti gera. Apskritai, menas iš principo yra gėrio sklaida“,- sakė jaunasis kūrėjas.

Sieja su savo personažais

Paklaustas, kodėl akcijos tikslu pasirinko našlaičius, o ne skurstančius literatus ar senolius, V.Normanas, atsakė: „Abiejuose savo romanuose aš rašiau apie žmones, kuriuos palietė skaudi tėvų netektis. „Šnabždesyje“ pasakojama apie du brolius, kurie išskirti gyveno šeimose, ir kiekvienas buvo auklėjamas kitaip. Naujausioje knygoje nagrinėjama žmogaus vienišumo problema, sužalotos sielos skausmas. Suprantu, kad tie saldainiai, kuriuos gavo vaikų namų auklėtiniai, nėra kažkas ypatinga, tai galbūt tik smulkmena, bet matydamas laimingus tų vaikų veidus ir aš jaučiausi laimingas“.

Praeiviai nebuvo abejingi

Akcijos, trukusios vos valandą, metu parduota dešimt romano egzempliorių. Praeiviai, iš pradžių nedrąsiai vartę knygą, vėliau sugrįždavo jos nusipirkti.

„Man labai patiko mintis. Be jokių reklamų, štai, be jokių blizgučių atsistojo jaunuolis Laisvės alėjoje, padarys gražų darbą, kad tik jam pasisektų“, - linkėjo ir knygą nusipirkusi pensininkė Alina.

Grupelė merginų knygai pirkti bendrai susimetė pinigų: „Esam skaičiusios šio rašytojo pirmąją knygą, tikrai labai patiko, o čia dar ir autografą gausim. Ir prie gero darbo prisidėsim“, – klegėjo merginos.

„Mano manymu, žmonės gan keistai žiūrėjo į šį knygos pristatymą. Galbūt tokios akcijos mūsų šalyje dar yra retenybė, nes visi įpratę, kad jas rengia tik televizijos ar šou žvaigždės, joms gausu reklamos. Manau, jog kiekvienas žmogus gali padaryti kažką gera mažiesiems, kuriems to tikrai labai reikia“, - po akcijos sakė V.Normanas.

Mažieji atsilygino šypsena

Iš karto po akcijos rašytojas, padedamas kelių bičiulių, už surinktus pinigus nupirko keletą kilogramų saldainių ir nuvežė Kauno „Atžalyno“ vaikų namų auklėtiniams. Kieme lakstantys mažieji negalėjo patikėti, kad visi skanėstai skirti jiems. Nors buvo pietų metas, mažyliai auklėtojoms prižadėjo, jog valgys ir pietums paruoštą sriubą, ne tik saldumynus.

„Kaip gerai, kad yra žmonių, kurie paprastą dieną mus pradžiugina“,- džiaugėsi mažiausiųjų grupės auklėtoja, tiesdama šokoladuką auklėtiniui Karoliui.

„Iš pradžių vaikučiai nelabai suprato, kas čia atėjo ir ko nori, bet vėliau visi išdrąsėjo, pasisakė savo vardus, papasakojo apie tai, kaip globėjai juos pasiima ir po dienos atiduoda atgal“, - susijaudinęs įspūdžiais dalijosi dvidešimtmetis rašytojas.

Rengs dar akcijų

V.Normanas džiaugėsi pavykusia pirmąja tokio pobūdžio akcija ir teigė, kad neketina sustoti: „Tokių akcijų tikrai bus, gal geriau organizuotų, rimtesnių, bet bus. Dar ilgai negalėsiu pamiršti meilės ir švelnumo ilgesio iškamuotų vaikų akių. Jie daugiau nei kas nors šiame pasaulyje nori būti mylimi. Aišku, didžiausia akcija, kokia tik gali būti, yra įsivaikinimas. Jei kada nors sukursiu šeimą, nesvarbu, kad ir kiek savo vaikų turėčiau, pagalvosiu ir apie įsivaikinimą. Sunku likti abejingam, kai susiduri su tuo akis į akį. Tiems vaikučiams, kuriuos mačiau, reikia ne pinigų, ne prabangių namų, jiems reikia, atrodytų, tiek nedaug – tik meilės, kurios niekur nenusipirksi. Ir savo knygomis aš stengiuosi ta meile, kurią įdedu rašydamas, dalytis su kitais“.

© 2006 „XXI amžius“