„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. lapkričio 10 d., Nr. 11 (84)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Šventųjų paveikslai jaunojo dailininko tapyboje

Romas BACEVIČIUS

Dailininkas Gytautas Balkevičius
su savo tapytu paveikslu
„Šv. Petras“ Šančių bažnyčioje,
šalia Liudo Truikio freskos „Angelai“
Rimantės ROPYTĖS nuotrauka

Dailininko Gytauto Balkevičiaus
paveikslas „Šv. Benediktas
(St. Benedictus). Velnio išvarymas“

Dvidešimt trejų metų dailininkas Gytautas Balkevičius Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete studijuoja Bažnyčios tradiciją šiuolaikinėje tapyboje. Tokią magistrantūros darbo teorinę temą jis pasirinko todėl, kad visada domėjosi šventųjų gyvenimais. Iš akademijos studentų G.Balkevičius bene pirmasis pasirinko šią temą ir pabandė pats savo tapyboje šiuolaikiniu nauju žvilgsniu prisiliesti prie šventųjų gyvenimo ir parodyti, kaip jis jį jaučia. Naujausias šio dailininko darbo pavyzdys – Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčioje eksponuojama paroda, kuri buvo atidaryta spalio 28-ąją. Šalia restauruotos Liudo Truikio freskos „Angelai“ eksponuojami G.Balkevičiaus paveikslai „Šv. Petras“ ir triptikas „Šv. Benedikto stebuklai“ rodo didžiulę jaunojo dailininko brandą. Be abejo, norint kurti sakralųjį meną, reikia gerai susipažinti su Bažnyčios kanonais, perskaityti daug krikščioniškos literatūros, turėti ir liturginių žinių. Kadangi bažnyčių interjerą supa ženklai ir simboliai, reikia didelio meistriškumo mokėti juos perskaityti, suderinti šviesą bei tamsą, kad didelėje erdvėje darbas nepranyktų. Ir iš tiesų nauji G.Balkevičiaus darbai šalia didelio formato intensyvaus ultramarino L.Truikio freskos nepranyksta. Juose dominuoja daugiafigūrės kompozicijos ir erdviniai siužetai, naudojamas intensyvus koloritas.

Pasak jaunojo dailininko, šv. Benediktas sudomino tada, kai jis atkreipė dėmesį į benediktinų vienuolius. Kartą, išvydęs keletą vienuolių, pamatė, kad jų abitų rankovės skirtingo ilgio ir pločio. Pradėjęs išsamiau domėtis, sužinojo, kad abitus ilgomis ir plačiomis rankovėmis nešioja amžinuosius įžadus davę vienuoliai. Taip G.Balkevičius susidomėjo benediktinų vienuolijos įkūrėju šv. Benediktu (pernai paminėtas benediktinų Lietuvoje 600-metis), perskaitė apie jį knygų ir ėmėsi praktinio magistro darbo „Šv. Benediktas tapyboje“. Taigi Šančių bažnyčioje eksponuojami trys paveikslai „Šv. Benedikto stebuklai“ – pirmasis jo žvilgsnis tapyboje šio šventojo link.

Beje, jaunasis dailininkas Šančių parapijos, kurioje gyvena, bažnyčioje eksponuojamus paveikslus tapė kaire ranka, nes dešinioji jau keletą mėnesių sugipsuota po operacijos, kurią teko atlikti todėl, kad gydytojas tinkamai neapžiūrėjo rankos lūžio. Vaikinas viliasi, kad jo dešinioji netrukus vis dėlto išgis ir jis vėl galės ja tapyti.

Per kol kas dar trumpą savo, kaip dailininko, biografiją G.Balkevičius yra surengęs kelias parodas: ekspresyvųjį meną eksponavo Šiaulių parodų rūmuose ir Panevėžio dailės galerijoje, o sakralinį – Kaune, Ryšių istorijos muziejuje, savivaldybėje, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, Dailės institute. Pernai Ryšių istorijos muziejuje debiutuota su sakralinio meno paroda „Apreiškimas“, Dailės institute surengta dvejų metų darbų bažnytiniais siužetais paroda, už kurią gavo piniginę premiją kaip geriausiai piešęs studentas. Įspūdingiausias Gytauto darbas – 3 m aukščio ir 1,5 m pločio paveikslas „Krikštas“, kuris yra jo diplominis darbas. Jį matė Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios lankytojai ir savivaldybės tarnautojai. Gytautas dėkingas vicemerui K.Kuzminskui, kurio pastangomis jo tapybą išdrįso įsileisti. Beje, dar besimokydamas 10 klasėje jis nutapė Kryžiaus kelius vienai bažnyčiai.

Jaunasis dailininkas, susidomėjęs sakraline tapyba, bažnytinės temos nežada atsisakyti. Pasak G.Balkevičiaus, visi menai, taigi ir tapyba, yra kilę iš Dievo arba iš velnio. Velnio gundomų menininkų esama labai daug – tą liudija jų darbai. Todėl Gytautas ieško kito kelio, kurį laimintų Dievas. Sakralinis menas reikalauja daug darbo studijuojant bažnytinę literatūrą, tenka pasikonsultuoti su kompetentingais kunigais, o norėdami objektyviai vertinti savo studento tapybą priversti bažnytinių žinių ieškoti ir jo dėstytojai bei menotyrininkai. Žinoma, jiems atsiranda papildomų rūpesčių. Todėl vienam kitam tyčia ar netyčia iš lūpų išsprūsta, esą visoje Europoje bažnytinis menas neturi vertės, nepopuliarus ir neperspektyvus. Skamba maždaug taip, kaip ateistų politikų mintys iš Europos Parlamento tribūnos. Tada sunku tikėtis geranoriško, objektyvaus, be išankstinio nusistatymo norint paniekinti ar netgi pasityčioti, vertinimo, o tuo labiau – draugiško patarimo.

Norint geriau įsijausti ne tik į šv. Benedikto, bet ir kitų šventųjų gyvenimą, labiau pažinti ir suprasti bažnytinį meną, sakralinę tapybą, labai tiktų aplankyti žymiausias paveikslų galerijas, svarbiausias, geriausiais darbais išpuoštas bažnyčias. Tačiau Gytautui, nuo mažens augusiam tik su mama, be tėvo, negaunant jokios paramos, tai tebuvo ir kol kas tebėra neįgyvendinama svajonė. Net jo mokyklos ar mikrorajono bendraamžiai, asocialiose šeimose augę arba sunkiai auklėjami ir nusikalsti linkę vaikai, daugiau yra aplankę, nes parapijos klebonas juos labai globoja, į įvairias ekskursijas ne tik Lietuvoje, bet netgi į užsienį yra nusivežęs. Bet Gytautui kartu su jais keliauti vietos neatsirasdavo, nes jis buvo ne iš asocialios šeimos, o tik nuolat stokojančios geros mamos prižiūrimas doras vaikas, dažnai lankęs bažnyčią. Taigi buvo ne iš tos kategorijos vaikų. Tik būdamas antrojo kurso studentas gerų žmonių Lietuvoje ir Čekijoje dėka lankėsi Prahoje.

Dabar Gytautas tikisi, kad netrukus pavyks pačiam užsidirbti ir pakeliauti, kad susipažintų su žymiausių dailininkų darbais ir jais išpuoštomis bažnyčiomis.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija