Ateitininkų kelias į ateitį
Pamąstymai apie XV ateitininkų kongresą
Kiekviena organizacija, norėdama įvertinti savo
nueitą veiklos kelią, sudaryti galimybę nariams pabendrauti ir pasidalyti
nuveikto darbo rezultatais numatant, kaip pagerinti juos, planuoti
darbus ateičiai, remdamasi įstatais, šaukia suvažiavimus-kongresus.
Neseniai įvykęs XV ateitininkų kongresas erdviuose Panevėžio kultūros
rūmuose pasižymėjo gausiu dalyvių skaičiumi, geru organizuotumu.
Suprantama, daugiausia dalyvavo jaunųjų ateitininkų moksleivių.
Tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos prie durų pasitiko
kongreso dalyvius. Prie registracijos stalų buvo galima įsigyti
tik ką pakartotinai išleistą S.Ylos knygą Ateitininkų vadovas,
žurnalus Ateitis, Bitutė ir kitus dvasingos literatūros leidinius.
Malonu buvo stebėti dalyvaujančius iš užsienio atvykusius ateitininkus.
Kultūros rūmų antrame aukšte buvo eksponuotos nuotraukos iš ateitininkų
gyvenimo, pateikta informacija apie vienos ar kitos kuopos veiklą,
žvilgsnį traukė neseniai atkurtos Kauno medicinos universiteto studentų
ateitininkų korporacijos Gaja stendas. Visa tai maloniai nuteikė.
Susirinkusiuosius džiugino Šventojo Sosto ir Lietuvos
Respublikos Prezidento sveikinimai kongresui. Juose buvo pabrėžta
būtinybė ateitininkijai savo veiklą remti ne tik kongreso šūkiu
Kristuje gyvenkime ir kurkime, bet ir atmesti moderniškumą, nepagrįstą
autentiškomis žmogiškomis vertybėmis, raginimą nestokoti drąsos
telkiant krikščioniškomis vertybėmis savo gyvenimus grindžiančių
įvairių patirčių žmones, kurių darbuose ir gyvenime siekis Viską
atnaujinti Kristuje būtų visiems suprantamas ir matomas aiškiai.
Panašios mintys atsispindėjo ir vėliau skaitytuose pranešimuose,
tačiau jie buvo nuobodoki, nes tai buvo daugiau teorija, o praktiškų
ateitininkams (ypač moksleiviams, studentams) patarimų, kaip ir
ką veikti, pasigedome. Klausydami pranešėjų, prisiminėme ateitininkų
himno žodžius, kuriuose sakoma: ...dirbkim, kovokime dėl Lietuvos.
Bet kurgi tas darbas ir kova? Kasdien matome daug taisytinų dalykų:
elgesio ir kultūros stoką, sudaužytus stiklus autobusų stotelėse,
girdime darkomą lietuvišką kalbą, apie nederamus mokinių tarpusavio
santykius, jų nepagarbą mokytojams ir vyresniesiems, apie mokyklose
diegiamas lytinio švietimo (o ne auklėjimo) programas, nusiskundimus
dėl Lietuvos istorijos iškraipymo. O kur dar įstatymai, griaunantys
šeimos sampratą, nerodantys jai deramo dėmesio, juose nekalbama
apie gyvybės kultūrą, o propaguojama mirties kultūra? Neskatinamas
patriotizmas, Tėvynės meilė. Nejaugi negirdime, kiek melo skleidžia
per rinkimus būsimieji valdžios atstovai? Kasdien klausomės pranešimų
apie skaudžias autoavarijas, kurias padaro girti vairuotojai, ir
klausiame: kodėl reikiamai nekovojama su alkoholizmu, narkomanija?
Klausomės kongrese pranešimų ir mąstome: ar visos šios išvardytos
blogybės yra toleruotinos ateitininkui? Kodėl apie jas nekalba pranešėjai
ir neragina visų mūsų, atvykusių į kongresą, su jomis kovoti, nepataria,
kaip kovoti, kaip ateitininkui veikti visuomenę? Girdime tik teoriją:
kaip tapti kataliku, ugdyti ir tobulinti savo asmenybę. Visa tai
gerai, nes viena pagrindinių ateitininko veiklos ypatybių ir yra
tapti brandžiu kataliku su jam būdingomis dvasinėmis vertybėmis.
Tačiau užmirštama, kad yra dar ir kiti keturi ateitininko veiklai
būdingi principai, o apie juos kažkodėl nutylima. Tiesa, apie šeimyniškumo
principą trumpai buvo užsiminta. Tačiau nepaskelbti duomenys apie
ateitininkų šeimų tvirtumą, kiek yra ilgamečių šeimų, kiek jau atšventusių
savo jubiliejus. Kodėl kongreso metu nebuvo galima pristatyti tokių
šeimų moksleiviams, studentams, jauniems sendraugiams? Neminėtas
ir šeimos gausumo klausimas, mažo gimstamumo problema. Kiek jaunų
ateitininkų šeimų emigravo į užsienį? Nejaugi tai nesvarbu mūsų
ateitininkams, kurie turi dirbti dėl Lietuvos ateities? Negana to,
vienas iš pranešėjų teigė, kad ateitininkams toleruotinas ir liberalumas,
kad net visokios politinės pažiūros yra geros, tačiau jis, kaip
žmogus, visgi patartų laikytis dešiniųjų pažiūrų. Nesuprantame,
kaip galima puoselėti ir remti pažiūras ir partijas, kurios savo
veiklą remia ateistine-materialistine pasaulėžiūra, suvokiant, kad
ateitininko pasaulėžiūra yra idealistinė, paremta tiesa, kylančia
iš Šventojo Rašto ir Kristaus bei Bažnyčios mokymo, o ne iš sukurtų
savų įstatymų ar nusistatymų. Ne tik vyresnieji, bet ir jaunimas
dabar jau mato, kad valdžioje esantys kairieji yra prisimelavę ir
apgavę net ir savo rinkėjus. Prisimintina, kad jau 1927 metais Ateitininkų
federacijos (AF) vyr. valdybos atsišaukime buvo konstatuota, kad
ateitininkams reikia turėti aiškų politinį supratimą ir pasirengti
politikos reikalams, kaip to reikalauja krikščioniškosios pasaulėžiūros
principai. Nereikia bijoti tą daryti, nes bendras politinis pasirengimas
nereiškia partinio ugdymo, o taip besielgianti ateitininkija netaps
politinė organizacija. Turėti principinį nusistatymą visuomeniniais
klausimais dar toli gražu nereiškia būti partiniu žmogumi, kaip
kad dažnai norima manyti, darant ateitininkams partiškumo priekaištą.
Pilietinė visų pareiga rūpintis valstybės reikalais vis dar maišoma
su partiniu apsisprendimu (S.Yla, Ateitininkų vadovas. 2006, 438
p.). Prisimintinas ir Šventojo Sosto 2003 metais paskelbtas Kataliko
politiko katekizmas, kuriame aiškiai nurodyta, už kokius asmenis
katalikas turi balsuoti. Gaila, kad pranešėjams tebuvo galima pateikti
tik klausimus, o dėl pranešimų net neleista pasisakyti, padiskutuoti.
Klausantis ataskaitinių pranešimų pasigedome konkretumo:
kas nuveikta per ataskaitinį trejų metų laikotarpį, kokios klaidos
padarytos, kaip išaugo ateitininkų gretos, ką nuveikė jaunučiai,
moksleiviai, studentai, sendraugiai? Kiek yra kuopų, narių? Kokioje
veikloje dalyvavo sendraugiai? Kodėl Sendraugių asociacijos pirmininkas
V.Vaičaitis sužlugdė jos veiklą (tai jis pats prisipažino per sendraugių
suvažiavimą birželį Kaune). AF pirmininkas L.Serapinas to nepaaiškino,
tačiau daug laiko skyrė pasakojimui apie pastangas atgauti ateitininkų
rūmus Kaune, o apie visą kitą veiklą pasakė, jog bus galima rasti
internete. Panašiai kalbėjo ir revizijos komisijos pirmininkas.
Jau praėjo pora mėnesių, bet iki šiol internete nerandame jokių
minėtų ataskaitų! Tad kaipgi vertinti šį faktą? Negi buvo meluota?
Jau vėliau, dalyvaujant Vilniaus vietovės valdybos ataskaitiniame
susirinkime, sužinojome, kad čia mokyklose ateitininkais yra 1528
moksleiviai ir 36 studentai. Naujasis AF pirmininkas V.Malinauskas
paskaičiavo, kad kiekvienais metais į studentų gretas turėtų įsilieti
apie 300 moksleivių ateitininkų. Tad kur jie dingsta, kodėl neįsilieja?
To niekas negalėjo paaiškinti. Matyt, mokyklose silpnai yra įdiegiama
ateitininko krikščioniška pasaulėžiūra, todėl jauni žmonės, išėję
į savarankiškesnį gyvenimą, neįstengia atsispirti vyraujančiai jų
aplinkoje sekuliariai-moderniškai-ateistinei pasaulėžiūrai ir savo
veiklą ateitininkijoje nutraukia.
Mus kiek nuvylė ir meninė programa. Nors ji buvo
gerai parengta ir atlikta neblogai, tačiau įskaudino anglų kalba
atliekama daina. Mąstėme: nejaugi ateitininkų kongrese nesugebame
pademonstruoti vieną iš savo skelbiamų principų tautiškumą. Turime
tiek daug puikių lietuviškų dainų, kuriomis galima pradžiuginti
kiekvieno mūsų širdį, o ypač tai svarbu, kada yra susirinkęs gausus
jaunimo būrys! Ir kongreso metu ugdykime juose meilę savo kalbai,
savo gimtinei!
Kongrese nebuvo pagerbti ir labiausiai ateitininkijai
nusipelnę sendraugiai. Apie juos kalbėta mažai, nebent tiek, jog
į valdybą reikėtų rinkti jaunus sendraugius (trisdešimtmečius, keturiasdešimtmečius
ir pan.), kad šie galėtų organizuoti bendravimus šeimomis ir t.t.
O kur vyresnieji sendraugiai, kodėl jie nedalyvauja ateitininkijos
veikloje? Susidarė įspūdis, kad jie išvis nereikalingi, o tai parodė
ir rinkimai, nes nė vienas iš vyresniųjų nebuvo išrinktas nei į
valdybą, nei į tarybą. Nė vienam iš jų nebuvo leista pakalbėti ir
pasidalyti savo gyvenimo patirtimi ir veikla. O buvo tokių, kurie
okupanto buvo persekiojami ir už savo pažiūras bei meilę savajam
kraštui buvo ištremti į Sibirą, išvyko į užsienį ar patyrė politinio
kalinio dalią. Jų pasisakymas turėtų reikšmės patriotiškai auklėjant
jaunimą.
Kaip ir kiekvieno anksčiau vykusių kongresų metu,
taip ir šiemet, neapsieita be naujų įstatų priėmimo. Tai daryta
motyvuojat dėl besikeičiančių Lietuvoje civilinės teisės įstatymų.
Manome, kad šimtametei ateitininkų organizacijai, turėjusiai ilgus
metus savo įstatus, yra netikslinga kas keleri metai juos keisti,
ypač kai dabar Seimo priimami įstatymai dėl skubotų jų priėmimų
yra nuolat papildomi, keičiami, tobulinami. Tad kyla klausimas:
ar būsimame kongrese vėl nekeisime įstatų?
Kongresas baigė savo darbą naujos AF valdybos
ir tarybos rinkimais, naujojo AF pirmininko kalba. Pasigedome rezoliucijų,
kurios būtų konstatavusios nors vieną kitą esančią blogybę, rodančių
joms nepakantumą ir norą jas šalinti. Dar 1935 metais nepriklausomoje
Lietuvoje, Telšiuose, vykęs ateitininkų kongresas buvo priėmęs net
18 rezoliucijų. Kodėl dabar, esant tiek daug negerovių, apgaulės,
smurto ir melo, daliai tautos praradus dvasines vertybes, ateitininkai
tyli? Nejaugi mūsų tikslas ugdyti tik asmenybes, kurios į aplinką
nereaguotų, o gyventų uždaroje erdvėje?
Jeigu apie įvykusį kongresą paskaitysime atsiliepimus
spaudoje, tai rasime vieną kitą kritišką mintį apie jį. Tačiau manome,
kad jų turėtų būti daugiau ir atviriau išreikštų. Turime vadovautis
popiežiaus Jono Pauliaus II mintimi nebijoti! Turime nebijoti
atvirai sakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų nemaloni, siekiant, kad
mūsų viena seniausių Lietuvos organizacijų, į ją atsižvelgdama,
stiprėtų ir augtų. Ateitininkų organizacijos kūrėjai turėjo vienintelę
mintį: išugdyti jaunuolius tvirtais katalikais, kad jie vėliau,
remdamiesi krikščioniškosiomis dvasinėmis vertybėmis, kurtų tvirtas
šeimas, mylėtų savo Tėvynę ir būtų savo krašto karštais patriotais,
inteligentais ir visuomenininkais. Ne veltui jie ją mylėjo ir todėl
daugelis jų žuvo nelygioje kovoje su okupantu gimtinėje ar tremtyje.
Turime nebijoti ir apie tai kalbėti. Tai įpareigoja mūsų pasaulėžiūra
ir mūsų ateitininkų himno paskutinieji žodžiai!
Grįždami namo, svarstėme: koks bus ateitininkijos
kelias toliau? Ar ateitininkai stengsis vesti į gražesnę Lietuvos
ateitį? Manome, kad į ją jie turėtų eiti kartu su gyvenimu ir savo
pavyzdžiu išsilavinimu ir inteligentiškumu skleisti ne tik krikščioniškąsias
dvasines vertybes, patriotizmą, meilę savo Tėvynei, bet ir kovoti
su esamomis negerovėmis žmonių ydomis ir jų dvasiniu nuopuoliu.
Vilniaus vietovės ateitininkai
prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas,
Julija Ambrasienė,
Laisvės kovų dalyvių sąjungos pirmininkė
© 2006 XXI amžius
|