„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. sausio 19 d., Nr. 1 (86)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Turint tikslą verta aukotis“

Irena Bikulčienė nominuota
Metų jaunimo organizacijos vadove
Autoriaus nuotrauka

Prieš šv. Kalėdas Aukštaitijos sostinės „Garso“ kino centre buvo nominuoti Metų jaunimo organizacija, Metų vadovas ir Metų savanoris. Metų jaunimo organizacijos vadovo titulas atiteko Panevėžio krašto ateitininkų valdybos pirmininkei bei miesto prie Nevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos Šv. Kazimiero ateitininkų kuopos globėjai Irenai BIKULČIENEI. Su ja susitiko ir kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas.

Ateitininkai bendravo vien lietuviškai

Mieste užregistruota kelios dešimtys jaunimo organizacijų, tačiau tokio aukšto įvertinimo sulaukė katalikiškos organizacijos vadovė. Ar tai jūsų nestebina?

Man pačiai smagu, kad sulaukiau tokio pripažinimo. 2002 metais Panevėžio krašto ateitininkai iškovojo Metų jaunimo organizacijos vardą. Vadinasi, savo veiklos neužleidžiame, einame teisinga kryptimi, mums netrūksta aktyvumo ir pasirodome, kas mes tokie esame.

Neklysiu pasakęs, kad Panevėžio krašto ateitininkams populiarumo suteikė ir pernai vasarą Aukštaitijos sostinėje vykęs XV tarptautinis ateitininkų kongresas. Prisiminkite, kaip jis vyko.

Iš tikrųjų tai buvo nepaprastas įvykis miesto jaunimo gyvenime. Kongresui rengėmės visus metus. Atvyko per 20 svečių iš užsienio: JAV, Kanados bei kitų šalių. Iš viso buvo užsiregistravę 460 kongreso dalyvių, o tikėjomės sulaukti apie tris šimtus. Vieni registravosi iš anksto, kai kurie – paskutinėmis dienomis, tad viską numatyti kongreso organizatoriams buvo labai sunku.

Organizacinės grupės buvo atsakingos už joms priskirtą darbo barą. Bet pasitaikė ir taip, kad neatvyko kai kurių grupių vadovai. Man pačiai teko dirbti už kelis vadovus. Beveik minučių tikslumu žinojau, kas kada vyks. Teko girdėti, kad iš visų anksčiau vykusių kongresų mūsiškis buvo geriausiai pasisekęs.

Kas rėmė kongresą?

Čia daug padėjo Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (JAV), Panevėžio miesto savivaldybė. Ji skyrė salę Bendruomenių rūmuose, kur kongresas ir vyko. Svečiai iš užsienio buvo apgyvendinti „Romantic“ viešbutyje, jaunimas – Berčiūnų ateitininkų stovykloje.

Ką itin įsiminėte iš kongreso dienų?

Jautėme, kad tai – jėga, susirinko bendraminčiai. Nebuvo jokio išskirtinumo, nepasitaikė nesusišnekėjimo.

Visus vienijo vienas tikslas, viena idėja. Bendravome vien lietuviškai. Buvo ir negimusių Lietuvoje, bet sugebėjusių išsaugoti savo lietuviškas šaknis.

Vienas dalyvis, atvykęs iš Kanados, turėjo 90 metų. Bet buvo ir studentų, moksleivių iš užsienio. Jiems jau sunkiau kalbėti lietuviškai, o ne angliškai, tačiau jie lanko šeštadienines lietuvių mokyklas. Dabar gauname sveikinimų, rašytų lietuvių kalba. Tokiais lietuviais verta didžiuotis. Man teko dalyvauti ateitininkų stovykloje JAV. Iš Lietuvos buvome penki, aš – vienintelė iš Panevėžio. Į stovyklą susirinko apie 200 įvairaus amžiaus ateitininkų, ir visi kalbėjome vien lietuviškai. Ten išsaugoti ir lietuviški papročiai.

Į ateitininkų veiklą įsitraukė ir dukterys

Įdomu, kaip jūs tapote ateitininkų vadove?

Kartą teko dalyvauti ateitininkų vakare, kuris vyko Katechetikos centre. Ten sutikau moterį, kuri, kaip vėliau pasirodė, dirba „Žemynos“ vidurinėje mokykloje. Ją vėl pamačiau, kai įsidarbinau šioje mokykloje tikybos mokytoja. Ši moteris ir tarė: „Vadinasi, aš tave pasikviečiau“. Štai kokie malonūs sutapimai. Pradėjus dirbti „Žemynoje“ man pasakė, kad reikia ateitininkų vadovo. Nelabai supratau, ką tektų daryti. Ėjau į A.Lipniūno centrą, kuriame pavyko daug sužinoti, kreipiausi pagalbos į Ateitininkų centrą Kaune. Taip pamažu kaupiau informaciją apie šią katalikišką organizaciją.

Dabar, kai kuriasi kuopos ir ima kamantinėti, kaip reikia pradėti, mane suima juokas. Juk man niekas to nesakė. Viską pati dariau, ėjau, klausinėjau. Taip išsiauginau ateitininkų. Buvę dvyliktokai dabar jau antrakursiai, vėl teko pradėti iš naujo. Turiu apie 20 ateitininkų, tačiau šis skaičius nepastovus. Pasitaiko, kad ateina, pasižiūri ir nebepasirodo.

Iš prigimties esu veiklos žmogus. Šiuo metu tikybos pamokų mokykloje nebeturiu. Bet palikti vienų ateitininkų negaliu. Toks turbūt mano charakteris. Turiu anuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto pedagogikos-psichologijos specialybės diplomą. Visą laiką galvojau apie mokytojos darbą. Be to, esu baigusi Aukštesniąją katechetikos mokyklą. Aš pasvalietė, vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, groju kanklėmis, akordeonu.

Ką esate nuveikusi „Žemynoje“?

Svarbu, kad jaunimas būtų užimtas. Jie gali save realizuoti kaip ateitininkai. Ne paslaptis, kad ateina ir nelabai gerai besimokančių vaikų. Jų dažniausiai niekas nenori priimti, visi kratosi. Kalbiname, kad mokytųsi, turėtų tikslą siekti aukštojo mokslo, nors ne visi tai gali. Kitas, kuriam nelabai patinka mokytis, žiūrėk, turi organizatoriaus gyslelę. Buvo net tokių, kuriuos norėjo šalinti iš „Žemynos“ mokyklos. O jie nepadarė gėdos ateitininkams, pasirodė nesą ištižėliai: vienas bus gydytojas, įstojo studijuoti mediciną, kiti trys rengiasi tapti mokytojais. Pernai buvę pirmakursiai grįžo į ateitininkų stovyklą kaip vadovai. Ir buvo geri vadovai. Vadinasi, čia yra ir ateitininkų indėlis. Nors visko pasitaikė, net pykomės ir taikėmės.

Auginate tris dukras, kurias irgi įtraukėte į ateitininkų veiklą.

Vyriausioji dukra, Martyna, kuriai šiemet sukaks 17 metų, yra baigusi dailės mokyklą, groja gitara. Ji net išrinkta Panevėžio krašto ateitininkų valdybos nare, yra mano dešinioji ranka. Martyna moka dirbti kompiuteriu. Domantė ir Dovilė – dvynukės, abi lanko muzikos mokyklos penktą klasę, griežia smuiku. Jos jau griežė ne vienoje bažnyčioje. Taigi, dvynukės visur spėja.

Renginiuose tenka matyti ir jūsų vyrą. Ar gerai, kad ir jis būna greta?

Jis nėra ateitininkas, bet labai daug padeda. Valdemaras – inžinierius kelininkas, itin mėgsta fotografuoti, todėl turime nuotraukų stendų. Jis ir į mūsų tinklalapį jas sukelia. Per kongresą nebūčiau išsivertusi be Valdemaro pagalbos. Jis visur buvo mano pirmasis padėjėjas. Ko atvežti, kur nuvykti – vis jis.

Ateitininkai be vadovo – kaip armija be vado

Kurias ateitininkų kuopas norėtumėte išskirti?

Visgi aktyviausios – Panevėžyje. Ne nuo kiekybės, bet nuo kokybės kuopų veikla priklauso. Panevėžyje veikė penkios kuopos. Atsirado ir šešta. Aktyvūs Pandėlio, Biržų, Rokiškio ateitininkai. Obelių ateitininkai jau šventė savo veiklos dešimtmetį. Visiškai nauja Naujamiesčio kuopa, kuri susikūrė po kongreso. Tam ryžtis Naujamiesčio jaunimą paskatino vietos klebonas kun. Algirdas Dauknys. Susikūrė naujos kuopos Skapiškyje, Kupiškyje ir Anykščiuose. Galėtų jų būti dar daugiau, tačiau neatsiranda vadovų. Išvykus K.Paltaroko vidurinės mokyklos ateitininkų vadovui, susilpnėjo jų veikla. Bet džiaugiuosi J.Miltinio vidurinės mokyklos ateitininkų darbu. Jų globėja tikybos mokytoja Vilija Kiaunienė kongreso metu buvo puiki mano pagalbininkė.

Antrai kadencijai esu išrinkta Panevėžio krašto ateitininkų valdybos pirmininke, bet nematau sau pamainos. Nenorėčiau, kad tai, kas jau padaryta, sunyktų.

Bet yra kuo pasidžiaugti – gavote patalpas.

Du kambarius turime vyskupo Jono Kaunecko dėka. Valdybos nariai dabar gali rinktis kada nori. Iki tol buvome kaip benamiai. Yra kompiuteris, sudarėme grafiką, kada rinktis susitvarkyti, išplauti. Patys apsirūpinome baldais. Visur ir visada jaučiame vyskupo paramą. Jis ne kartą buvo čia užsukęs.

Koks kitų požiūris į ateitininkus?

Mus palaiko „Žemynos“ vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Grilauskas. Bet jo palankumą reikėjo užsitarnauti. Jeigu nieko nedarysi, tai ir nesitikėki padėkos. Smagu, kad miesto meras Vitas Matuzas mus supranta. Jo žodžiais, nevyriausybinių organizacijų veiklai plėtoti numatyta papildomų lėšų. Bet reikia rašyti projektus. Krašto ateitininkų valdyboje yra keletas mokytojų, tačiau jie ir nuo pagrindinio savo darbo pavargsta.

Netruks prabėgti keli mėnesiai, ir pasibels vasara. Ateis stovyklavimo metas Berčiūnų pušyne...

Išties labai rūpinamės, kaip pasirengti vasarai. Esame priversti patys rasti lėšų, paruošti vadovus. Stovyklos direktorius niekuo nesirūpina. Galėtume neorganizuoti tos stovyklos, bet reikia, nes jos visi laukia. Vasarą joje pailsi apie 130 ateitininkų. Mano atostogos irgi bėga Berčiūnuose. Ten ir dukros ilsisi. Dvynukės, galima sakyti, augo stovykloje. Vyriausioji jau dirba vadove, yra tikra mano padėjėja. Užsiauginame ir kitus vadovus. Vieniems išėjus, kiti ateina. Buvę dvyliktokai šiemet irgi ateis. Mano vyras į stovyklą atvyksta po darbo, vakarais. Atveža, ko būtinai reikia.

Gaila, kad stovykloje nėra medicinos punkto. Nors ir miestas netoli, galima išsikviesti greitąją pagalbą. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir be jos būtų galima apsieiti. Gerai, kad pernai stovykloje dirbę studentai turėjo savo automobilius. Ko reikėjo, vis atveždavo. Prieš porą metų viską mano vyras vežiojo.

Linkime sėkmės ir stiprybės jums šiame įdomiame darbe.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija