Neišsiųstas laiškas emigrantams
Petras GIRDZIJAUSKAS
Mano mielieji suaugusieji ir pypliai!
Nuoširdžiai ačiū už laiškutį, kurį gavau Vilniuje
gruodžio mėnesio 12 dieną. Mūsų didžiausi norai kad Jums sektųsi,
kad Kalėdų šventės būtų gausios ir aidėtų linksmybių garsais.
Mus žavi Jūsų lankomas Niujorkas ir Niagaros kriokliai,
Jūsų pastangos melstis lietuviškai (nors nebūtina, Dievas supranta
ir kitas kalbas), savo vaikus šeštadieniais mokyti lietuviško rašto.
Dar baudžiavos gadynėj, dar trinyčiuos,
Dar pliekdamies sunkiausiuose varguos,
Gražias ir aukštas statėme bažnyčias.
Su bokštais besistiepiančiais danguos.
(Iš Antano Miškinio De profundis)
Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajone baigiame statyti
švento Jono Bosko bažnyčią ir vienuolyną. Kasdien triskart aukojamos
šv. Mišios (nors tiek pat aukojama ir lenkiškai). Dabar mūsų klebonas
lenkas kunigas Jacekas, o vienuolyno administratorius italas,
bet jie šv. Mišiose meldžiasi ir pamokslus sako lietuviškai.
Vien tik Lazdynuose veikia penkios mokyklos, kuriose
mokoma lietuviškai. Viena jų gimnazija. Galit pastebėti, kad šeštadieninių
lietuvių kalbos mokyklėlių mums lyg ir nereikia.
Tiesa, Lazdynuose mes neturime Niujorko, Niagaros
krioklio, Atlanto vandenyno su rykliais ir krokodilais. Bet mes
turime aukščiausią ir šviesiausią (326 m aukščio) Kalėdų eglutę
Europoj, kurios nei Jūs, nei Jūsų vaikai gali ir nepamatyti, nes
Jūsų bendrapilietės kinės ir afrikiečiai yra kitatikiai Kalėdų
nešvenčia. Nepamatysite ir vilnietiškų Belmonto krioklių, kurie
ne milžinai, bet tokie pat puikūs kaip Lietuva, iš kurios Jūs, pasigriebę
išsilavinimą ir ne plikom rankom, slapčia pabėgot. Neturtinga mano
tėvynė dar labiau suvargo netekusi savo vaikų, kurie pagailėjo pastangų
savo šaliai ir atidavė jas svetimai turtingajai. Jūs ir Jūsų vaikai
tapote bėgliais, gal net klajokliais, lakstančiais paskui dolerių
maišus.
Man teko sutikti ir kitokių Lietuvos vaikų, kurių
Jūs nesupratot ir nesuprasit. Jie, kaip belaisviai išvaryti iš Lietuvos,
grįždavo tėvynėn jau pirmą dieną, kai tik jiems nuimdavo grandines.
Nemanykit, jiems ten žadėdavo ir prakaitu uždirbamo turto, ir gražuolių
svetimšalių, ir svečios šalies pilietybę. Tačiau Lietuvos kraštas,
giminės, kaimynai jiems buvo didesnė vertybė už turtus ir gražuoles.
Tokių vaikų, žvyrduobėse dūlančių kaulų, kitų prakaito dėka Jūs
randate adresus, kuriais galit parašyti apie vandenynus, krioklius
ir krokodilus, pasididžiuoti prieš anuos.
Vienas kitas iš anų, žinoma, susigundė gražuolėmis,
turtu ir liko ten. Dabar jų vaikaičiai turkmėnai perėjo į islamą,
nebežino, kur ta vargana Lietuva.
Mielieji, neleiskit vaikučių prie vandenyno, nes
juos pagriebs krokodilai. Jie neturi supratimo apie globalizacijos
procesus, todėl nuplukdys vaikus į Afriką. Ten daug juodaodžių.
Jūsų vaikaičiai bus juodi. Aš, atvykęs į niujorkus, juos sutikęs
prie krokodilų, neatpažinsiu.
Jus mylintis dėdė iš Vilniaus Kalėdų proga
© 2007 XXI amžius
|