„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. sausio 19 d., Nr. 1 (86)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vytautas Kernagis: su daina per gyvenimą

Vytautas Kernagis

Vytautas Kernagis gimė 1951 m. gegužės 19 d. Studijavo aktoriaus meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje bei estrados režisūrą Maskvos valstybiname meno institute. Vaidino ir dainavo daugelyje Lietuvos kino filmų ir miuziklų.

Nuo 1997 metų Palangos muzikos klube „Anapilis” kartu su klubo siela – Raimondu Kisieliumi rengia muzikines „Indėnų vasaras”. 1978 metais įrašė pirmą Lietuvoje dainuojamosios poezijos plokštelę „Vytautas Kernagis”.

Apdovanotas Antano Šabaniausko (1995) ir „Bravo” (2000) muzikinėmis premijomis. Dainavo JAV, Kanadoje, Australijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Daugiausia dainų sukurta pagal Dalios Saukaitytės, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir Juozo Erlicko eiles.

Pirmasis Lietuvoje pradėjo dainuoti akustines balades (dainuojamoji poezija), sukūrė vaikams kitokias, nei buvo įprasta, daineles („Baltojo Nieko dainelės“), atgaivino kabareto žanrą (kabaretas „Tarp girnų“), pateikė publikai dramatiškų estradinių programų, į dainą pažvelgęs kaip į mažą spektaklį („Dainos teatras“). Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio rengėjai V.Kernagiui dėkingi už pavadinimą „Tai – aš”.

Populiarumo pradžia

1971 metais Lietuvos kino studijoje režisierius Andrius Araminas pastatė filmą „Mažoji išpažintis“. Filmas iš karto tapo labai populiarus. Kodėl? Juk filmų apie jaunimo gyvenimą, problemas būta ir anksčiau, bet dar niekada taip nešturmuotos bilietų kasos. Filmo sėkmę lėmė tai, kad pirmą kartą kino juostoje nebuvo pamokslautojo tono, pirmąkart alternatyvaus personažo Beno paveikslas tapytas ne tamsiomis spalvomis. Filmas tapo lyg ir XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios jaunimo manifestu. O Beną, įdomų kampuotą vaikiną, maištingą paplūdimio ir gyvenimo sielų gelbėtoją, vaidino ne kas kitas, o V.Kernagis. Ir ne tik vaidino. Tuomet konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedros studentas savo dainomis sužavėjo Lietuvos jaunuolių širdis.

Tai buvo nežinomo muzikanto savamokslio (gal net ne muzikanto) iš gatvės kūryba, paprasta akustine gitara pritariančio savo labiau rečituojančiam negu dainuojančiam balsui. Efektas buvo fantastinis. Jaunimas puolė į muzikos instrumentų parduotuves, išpirko gitaras, pradėjo groti neįmantrias, bet nuoširdžias filmo dainas. Visi norėjo susitapatinti su Benu. V.Kernagis tapo žvaigžde.

Mėgsta eksperimentuoti

V.Kernagis – dainininkas ir muzikantas, išbandęs įvairius muzikinius žanrus. Jis teigia negalintis išskirti vieno, labiausiai jam imponavusio stiliaus. „Tai padaryti lygiai taip pat sunku, kaip ir, tarkime, atsakyti, kuri daina yra brangiausia. Mano kelias į sceną prasidėjo atliekant akustines dainas. O juk niekas nesitikėjo, kad Kernagis pirmas Lietuvoje sumąstys paimti į rankas šešiastygę gitarą. Po to niekas nemanė, kad sugalvosiu dainuoti pirmoje roko operoje „Velnio nuotaka“. Ką jau kalbėti apie Dainos teatrą, Erlicko epochą, smagumynus miške... Kiekvienas žanras savaip įdomus, leidžiantis save išbandyti ir surasti“, – visai neseniai žiniasklaidoje teigė V.Kernagis, šiuo metu užvaldytas bliuzo.

Prieš porą metų www.delfi.lt korespondentas jo paklausė, ar todėl kartu su grupe „Skamp“ atliko šlagerį „Mūsų dienos kaip šventė“, kad panoro išbandyti ką nors nauja. Tada V.Kernagis šį projektą pavadino „idėja iš šono“. „Iš tikrųjų būtent „Skamp“ pasiūlė man sudainuoti kartu, pats nerodžiau jokios iniciatyvos. Paprasčiausiai Erikai norėjosi pagaliau uždainuoti lietuviškai, ir tiek. Džiugu, kad šis eksperimentas pavyko, ir sena gera daina prikelta naujam gyvenimui“, – aiškino muzikantas.

Negali gyventi be gitaros

„Teks nuvilti visus tuos, kurie mano, kad iki aštuntos klasės aš buvau žvairas, sakyčiau, visai neplonas, o kad patikčiau mergaitėms, ėmiau groti gitara. Tai buvo mano ginklas, kad išsiskirčiau iš kitų, ir tik dėl to ir pradėjau groti. Be to, ta muzika, kuri mus pasiekė, buvo kitokia: bliuzas, rokenrolas, bugis; joje akcentuojama antra takto dalis, ne taip, kaip popse – pirmoji. Jau vien nuo šio ritminio akcento pasikeičia ir tavo kvėpavimas, ir tavo judesys, ir, drįsčiau sakyti, tavo galvosena. Visa tai natūraliai įaugo į mane“,- kadaise žurnalistams teigė V.Kernagis.

Kernagis dažnai sako, kad gitara – neatsiejama jo gyvenimo ir kūrybos dalis. „Aštuntoje klasėje mus lietuvių kalbos pradėjo mokyti Laima Abraitytė. Ir nors iki tol mes buvome pati blogiausia klasė visoje mokykloje (taip turbūt sakoma apie visas klases), tačiau su šia mokytoja visa klasė pradėjo skaityti poeziją, dalyvauti skaitovų konkursuose. Tokiu būdu ėmiau suprasti žodžio reikšmę ir svarbą tekste, o drauge ir skaitovo santykį su juo – interpretaciją, nutylėjimus, ironiją, pakartojimus. Tai štai tuomet supratau gitaros svarbą, nes tik jos dėka galėjau groti poezijos kūrinius, kurie man labai patiko“, – mėgsta prisiminti Kernagis.

„Iš pradžių, žinoma, svarbiausia buvo groti gitara, ir nelabai svarbu ką, kad ir „Ėjo senis lauko arti, pasiėmęs pypkę karčią, oi lylia oi lylia...“ Tik vėliau, jau atsiradus gilesniam santykiui su pačiu žodžiu, norėjosi grožio ir bent šiek tiek socialinio protesto. Taip prasidėjo poezijos paieškos, savi žodžiai, paukščio motyvas, kuris, pasirodo, man labai būdingas (juokiasi). Yra tokia daina: „Pušies viršūnėj paukštukas nusišovė, nes jis žinojo viską ir viską jis suprato...“ Ką jis žinojo, ką jis suprato? Štai tokie protestukai būdavo, ir kadangi jie buvo draudžiami, tai iš kiekvienos smulkmenėlės žmonės, lyg iš tų žarijų, išsipūsdavo ugnelę. Dažnai manęs žmonės prašydavo padainuoti tai, ko man neleisdavo dainuoti“, – interviu, duotame internetiniam puslapiui www.bardai.lt , prieš metus teigė maestro. Kernagis mėgsta atsikirsti žurnalistams, kad gitara galima groti ir keisčiausius kūrinius, ir nesvarbu, kad ne visi juos supranta. Svarbu, kad kažkas supranta.

Įkvėpė grupė „The Beatles“

Prieš kelis dešimtmečius buvo toks laikotarpis: gitaros, platėjančios kelnės, kiek įmanoma ilgi plaukai ir barzdos; tai buvo to laiko ženklai, tai buvo to laiko savastis. Tais laikais augo ir Kernagis. Ne kartą yra pripažinęs, jog didelę įtaką jo kūrybos pradžiai davė garsioji britų grupė „The Beatles“. Jis su bendraminčiais labai įdėmiai klausydavosi kiekvieno jų muzikos garso, kiekvieno būgno smūgio, kiekvienos natos ar pauzės. Ir su šia muzika jis augo, nes juk pradžioje ir tie patys „bitlai“ buvo paprasta mokyklos grupė. V.Kernagis su bendraminčiais irgi svajojo iš paprastos mokyklos grupės tapti garsia grupe, kurią žinotų visas pasaulis. Tikriausiai taip mąsto kiekvienas pradedantis dainuoti ar muzikuoti vaikinas ar mergina. V.Kernagis taip pat nebuvo išimtis.

Kernagis ir bardai – neatsiejami

Jis tituluojamas lietuviškos dainuojamosios poezijos pradininku. Daugelis šiandienos bardų savo kūrybinio kelio pradžią sieja būtent su V.Kernagiu.

Visų pirma norėčiau apibrėžti, kas yra bardai. Tai dainininkai, atliekantys dainuojamąją poeziją. Dažniausiai ją atlieka pasitelkę gitarą. Dainuojamoji poezija – tai autorinis arba iš dalies autorinis žanras. Žanro atstovais laikomi daugelis žinomų atlikėjų, kurie dažnai reiškiasi ne tik dainuojamojoje poezijoje. Todėl kartais būna sunku nubrėžti žanro ribas. Žanro pavadinimas „dainuojamoji poezija“, mano manymu, aprėpia tokį turinį: teksto prasme paryškinanti ar kitais būdais su tekstu siejama gyva muzika (be teksto muzika netenka prasmės).

Kernagis buvo pirmasis Lietuvos bardas. Jo pavydžiu pasekė ir kiti dabar gerai žinomi dainininkai ir aktoriai. Visi jie iki šiol dėkingi Kernagiui už padarytą pradžią.

Jam gali drąsiai dėkoti tokie žymūs žmonės kaip Virgis Stakėnas, Gediminas Storpirštis, Kostas Smoriginas, Olegas Ditkovskis, Aidas Giniotis. Pasiklausyti šių bardų renkasi kelių kartų lietuviai, kasmet vis daugiau. Neseniai iš gyvenimo dėl neaiškių aplinkybių pasitraukęs aktorius Saulius Mykolaitis, grupė „Upė“ su Vaidu Makseliu, Giedrius Surplys ir kiti sparčiai garsėjantys atlikėjai sužibo dainuojamosios poezijos šventėse, kurios vyksta Vilniaus mokytojų namuose.

Apskritai V.Kernagis – muzikantas, aktorius, dainininkas, kultūrinių renginių organizatorius ir vedėjas bei žinomas Lietuvos šou verslo atstovas – gali drąsiai sakyti, kad yra žvaigždė. Tačiau nereikėtų sureikšminti jo, kaip žvaigždės, statuso. Kad ir koks žymus jis būtų, vidumi jis liko paprasta ir atvira asmenybė, bardas, kuris stipriu, galingu, temperamentingu balsu ir nuoširdžiomis dainomis pavergia muzikos ir poezijos mylėtojus visoje Lietuvoje.

Parengė Andrius TEIŠERSKIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija