Atvelykis su jaunimu

Eglė Čaplinskienė

Radvilėnų vidurinės mokyklos jaunučių choras Šv. Pranciškaus vienuolyne

Šiandien labai liūdna stebėti, kaip katalikiškos šventės, ypač šv. Velykos, virsta margučių, sotaus maisto, dažnai visai nekrikščioniško pasilinksminimo švente. Pamirštami ne tik papročiai, bet dažnai ir seni tėvai. Džiugu, kad mokyklos šitą padėtį bent iš dalies mėgina pakeisti.

Štai Radvilėnų vidurinė mokykla, esanti prie pat Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, kasmet prieš Kalėdas surinktą labdarą neša parapijos socialiai remtiniems vaikams. Mokykla visada atvira krikščionių demokratų organizuojamiems renginiams. Šiemet organizuotas Vasario 16-osios minėjimas bei Bernardo Brazdžionio gimimo 100-osios metinės, kuriuose koncertavo mokyklos jaunučių choras, vadovaujamas mokytojos metodininkės Irenos Rimkevičienės. Mokytoja šiam chorui vadovauja jau antri metai. Per šiuos metus buvo laimėtas kelialapis į birželį vyksiančią dainų šventę, sudalyvauta giesmių giesmelės konkurse, o šiemet sausį, Trijų Karalių šventės metu, koncertuota Šv. Pranciškaus trečiojo pasauliečių ordino vaikučiams.

Pažintis tapo draugyste, todėl šiemet per Atvelykį tikybos mokytoja Eglė Čaplinskienė, mokytoja I.Rimkevičienė ir Radvilėnų vidurinės mokyklos jaunučių choras, padedamas trijų Vaidoto pagrindinės mokyklos mokinių – Svajūno, Adelės ir Rimantės Čaplinskų, parengė literatūrinę muzikinę kompoziciją „Kaip Rožė, Vikšrelis ir Kikilis ėjo išganymo keliu sekdami Jėzų“.

Atvykę choristai ir aktoriai kartu su vienuoliais dalyvavo šv. Mišiose, kartu meldėsi ir giedojo. Prelato doc. dr. Vytauto Stepono Vaičiūno homilija buvo skirta ne tik vienuoliams, bet ir vaikučiams bei choristų tėveliams, kurie savo šeštadienį kartu su savo vaikučiais skyrė susitikimui su Jėzumi. Po šv. Mišių prasidėjo vaidinimas, kurio metu vaikai sužinojo, kodėl Rožė yra meilės ir skausmo gėlė. Vaikučiams buvo liūdna stebėti, kaip Kristus palaidojamas, o Vikšrelis užmiega kokone, bet kiek daug buvo džiaugsmo, kai Kikilis įskrido džiugiai giedodamas: „Jis prisikėlė, prisikėlė“. Buvo dar smagiau matyti, kaip iš kokono kyla drugeliu pavirtęs Vikšrelis ir kartu su choru gieda „Aleliuja“.

Galima drąsiai teigti, kad tiek vaidinę, tiek giedoję, tiek vaidinimą stebėję vaikučiai niekada šventų Velykų nebelaikys tik Velykų bobutės, zuikučio ar margučių ridenimo švente. Kartu išgyvenę Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, patys kelsis katalikiškam gyvenimui, ir Jėzaus prisikėlimo šviesą neš savo broliams, seserims, draugams į mokyklas ir kiemus.

Mokykimės iš šių vaikučių, kilkime iš kasdienybės rutinos, naujomis akimis pažvelkim į savo gyvenimus ir pakilkime naujoms viltims, naujai laimei, nebijodami liudyti: Jėzus prisikėlė, aš tikiu!

© 2007 „XXI amžius“