Supranta emigrantus, bet patys ateitį mato Lietuvoje

Gintarė MARTINAITIENĖ

Šakiečiai Mindaugas ir Inga beveik metus gyvena Airijoje

Avys - Airijos kraštovaizdžio puošmena

Pastaruoju metu vis daugiau jaunimo išvyksta dirbti į užsienį. Tūkstančiai lietuvių dirba svetimose šalyse ir net neketina grįžti į tėvynę. Perspektyvus jaunimas kuria šeimas, ima banko paskolas ir perka namus bei, būdami pareigingais darbininkais, stiprina kitų Europos šalių ekonomiką.

Daug kas kelia klausimą, kodėl paliekama sava šalis, o pasirenkamas gyvenimas toli nuo artimųjų. Atsakymas, atrodo, nėra sudėtingas – ten moka daugiau nei pas mus ir galimybės prasigyventi yra daug didesnės. Kalbėjome su pora šakiečių, iš Airijos į gimtinę grįžusių vos porai savaičių. Nors Mindaugas ir Inga svetimoje šalyje gyvena beveik metus, tačiau pripažįsta, kad Airijoje visiškai kitokios perspektyvos nei Lietuvoje.

Supranta negrįžtančius į Lietuvą

„Žmonės jauni, nesukūrę šeimų, tad nori pakeliauti, pažinti pasaulį. Mes irgi apie tai galvojome prieš išvažiuodami. Užsidirbsime bent pradžiai gyvenimo“, – išvykimo iš Lietuvos priežastis aiškina Mindaugas. Nors juodu pripažįsta, kad, nemokant anglų kalbos, užsienyje nėra lengva, nes yra tokių, kurie įstaigose bendrauja rodydami užrašus ant lapelių.

Be to, jauna pora į Airiją važiavo žinodama, kur dirbs ir kur gyvens, tad apsispręsti išvykti buvo lengviau. Šakiečiai sako abejojantys, ar važiuotų į svetimą šalį nemokėdami kalbos ir neturėdami pažįstamų, nes ne visuomet pasiseka patiems įsitvirtinti. Jaunuoliai teigia, jog ten už paprastą darbą mokami daug didesni pinigai negu Lietuvoje turint aukštąjį išsilavinimą. „Mano pažįstamas, baigęs magistratūrą ir dirbantis pagal specialybę, sužinojo, kad uždirba tiek pat, kiek kebabų pardavėjas... O ten daugiau suvažiavę tokie, kurie nieko nebaigę ir yra pasipūtę. Bent jau mes daugiausia tokių sutikome“, – sako vaikinas.

Nors šakiečiams Airijoje sekasi tikrai gerai, tačiau svetimoje šalyje jaunuoliai ilgesniam laikui likti neketina. Jie ateitį mato gimtinėje, tačiau sako suprantą tuos, kurie lieka gyventi užsienyje. „Išvažiuoja žmonės su antromis pusėmis, nusiperka automobilį, baldų, įsigyja būstą ir pradeda ne taupyti, o gyventi. Po to mąstoma, kaip viską išsivežti, tad pasiliekama dar ilgesniam laikui. Taip tautiečiai ir lieka“. Be to, mokant kalbą, galima siekti daug didesnės karjeros negu gimtinėje, nors Mindaugas su Inga svajoja, kad ir po kelerių metų, grįžę į Lietuvą, vis dėlto dirbti pagal savo specialybę. „Reikia tikėtis, kad visgi ir Lietuvoje pradės kažkas gerėti, nors dabar taip neatrodo“, – teigė jaunuoliai.

Kad ir kaip gerai šakiečiams sekasi uždirbti, jie pripažįsta, kad svetimoje šalyje labiausiai trūksta artimų draugų ir šeimos narių. Lietuvoje aktyviai sportavęs vaikinas neatsisako savo pomėgių ir užsienyje, tačiau sako, kad krepšinio ir ieties mėtymo visgi trūksta. Inga, baigusi interjero dizaino studijas Lietuvoje, taip pat neatsisakanti savo pomėgio ir dažnai piešianti, kurianti įvairius darbus. „Apie šeimą galvoji nuolat, bet technologijos suteikia galimybę bendrauti, nors tų žmonių ir nėra šalia“, – teigia emigrantai. Be to, juodu kartu nuomojasi namą su Ingos giminaičiais, tad nesijaučia visiškai atitrūkę nuo artimųjų ir Lietuvos.

Apie darbą pasakoti negali

Tikram lietuviui pirmiausia rūpi, kur tautiečiai dirba ir kiek uždirba. Mūsų pašnekovų atsakymas nebuvo toks, kokio tikėjomės. Paaiškėjo, kad jie apie darbą pasakoti negali, nes yra pasirašę sutartis, įpareigojančias nepasakoti apie darbo techniką. Minėjo, kad dirba fabrike, kuriame gaminamos kortelės. Jaunuoliai sako, kad darbas jiems patinka, o kai dar galima gerai uždirbti, tai apie menką užmokestį Lietuvoje nėra nė kalbos.

„Dirbame kas dvi savaites – savaitę naktimis, kitą – dienomis. Laisvo laiko tikrai lieka, tai pakeliaujame – skųstis tikrai negalime“, – tvirtino jiedu. Nors kortelių gamyba yra monotoniška, tačiau kraštiečiai teigia, jog jei gerai išsimiegi, tai naktinėje pamainoje dirbti nebūna labai sunku. Darbo sąlygomis taip pat nesiskundžia, nors visuomet yra stebimi vaizdo kamerų, prižiūrimi. Fabrike, kuriame dirba Inga ir Mindaugas, iš kitataučių daugiausiai yra lenkų.

Paklausus apie santykius su bendradarbiais, pora paaiškina, kad tarp darbuotojų pasitaiko ir pavydo, ir nesutarimų, tačiau ne vienas sutiktas žmogus įvardija, kad lietuviai iš visų sutiktų žmonių yra bjauriausi. „Net nesinori blogai kalbėt apie lietuvius, nes ir patys esame lietuviai, bet tokia realybė, – sakė šakiečiai. – Būna, kad net atėję sako, jog neapsimoka dirbti viršvalandžių, neverta, nes daug nuskaičiuos, kad atrodom nuo darbo pervargę, tačiau akivaizdžiai matyti, kad taip tarsi guodžia save ir kalba nenuoširdžiai, pavydėdami“. Šakiečiai atvirauja, kad po kivirčo fabrike buvo kalbama, jog daugiau lietuvių į šią įstaigą nepriims. „Mes gyvename nedideliame mieste, tai neteko sutikti daug „prisidirbusių“ kraštiečių, bet apie visokius atsitikimus girdėti teko“, – tikina jauna pora.

Su bendradarbiais šakiečiai bendrauja tik darbo reikalais, nes mano, kad ir taip pakanka nesutarimų. Nors yra labai gerų žmonių, ypač juos nustebino darbdavių paprastumas. Ten nėra susiskirstymo, kas yra viršininkas, o kas paprastas darbininkas. Jei sugedo koks aparatas ar mašina, tai viršininkas, kad ir apsirengęs brangiausiais ir švariausiais drabužiais, gali atsigulti ant žemės ir pažiūrėti, kas negerai. O pas mus, Lietuvoje, greičiau išgirsi raginimą: „Ė, tu, ateik čia, pažiūrėk, kas negerai“. Lietuviai teigia, kad, be paprastumo, airiai žavi ir tuo, jog nebijo diegti naujovių, eksperimentuoti, kad būtų pasiekti geresni rezultatai.

Airiai išsiskiria kultūringumu, o šalis – gražia gamta

Paklausti apie didžiausius skirtumus tarp Lietuvos ir Airijos, jaunuoliai įvardija mandagumą ir kultūrą: „Visuomet tave pasisveikins, atsiprašys, o grįžus į Lietuvą to trūksta, nes pardavėjos susiraukusios, ne visada net ačiū ar prašau išgirsi“.

Gamta irgi išskirtinė, nes sala yra vulkaninės kilmės – visur uolos, kalnai, daug akmenų, klifų. Skiriasi ir klimatas, nes orai labai permainingi, tačiau kartu gyvenanti pora sako prie to prisitaikę greitai. Labiau jautė dviejų valandų skirtumą – iš pradžių ryte atsikėlus buvo sunku orientuotis, ar rytas, ar vakaras. Kadangi Inga su Mindaugu gyvena netoli vandenyno, dažnai, kai nereikia skubėti į darbą, pasidarę kavos, važiuoja jos pagurkšnoti prie vandens.

Su airių tradicijomis ar papročiais jaunuoliai dar nespėjo susipažinti, tačiau žirgų lenktynės – šventas dalykas. „Kai jos vyksta, šalyje būna nedarbo dienos, – pasakoja šakiečiai. – Kai kur net ant namų ar tvorų iškabinta žirgų simbolika“. Be minėtų lenktynių, airiai švenčia Šv. Patriko dieną, nes kalbama, kad šis šventasis šalyje išnaikino visas gyvates. Naujųjų metų šventimas nėra sureikšminamas, tačiau patys lietuvaičiai tuo dar nespėjo įsitikinti.

Autorės nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“