„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. balandžio 20 d., Nr. 4 (89)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ką man davė Lietuva?

Algirdas Raškevičius-Titnagas

Girdžiu jaunus žmones taip sakant, ir nejučiomis skruostu nurieda ašara. O ką gi mes davėme Lietuvai? Dabar tai svarstyti nebemadinga. Okupantams siautėjant, daugybė jaunų žmonių – išsimokslinusių, besimokančių ir biedniokų vaikų, išniekintais kūnais buvo guldomi miestelių aikštėse, metami į duobes. Jie žinojo, kur eina, ir neklausė, ką už tai gaus. Nelygioje kovoje jie mąstė, kaip apginti Tėvynės garbę. Gal tai buvo auka už tautos nuodėmes?

Dabar daugelis gina tik savo interesus, nors turėtų būti pavyzdys jaunimui. Žuvusiųjų šeimos buvo ištremtos, turtas atimtas, likusiuosius Tėvynėje persekiojo, neleido mokytis. Tėvai pasakojo, kad, vežant į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, visi vienu balsu giedojo: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“. Ir tai daugeliui padėjo išgyventi. Sibire būdami melsdavosi, kad sugrįžtų ir būtų palaidoti tėvų žemėje. Ne visiems tai buvo lemta. Jei vėl viskas pasikartotų, jie niekada netaptų parsidavėliais.

Vienas iš tų idealistų jaunuolių buvo mano brolis, Utenos gimnazijos moksleivis Algirdas Raškevičius-Titnagas, 2000 m. kovo 28 d. LGGRTC pripažintas kariu-savanoriu. Jis žuvo 1946 m. balandžio 16 d. gimtajame Maneičių kaime, prie Alaušo ežero. Užklupus stribams, jis draugui B.Burokui liepė bėgti kaimo pusėn, o kad nenukentėtų kaimas, pats bėgo paežere ir žuvo. Eilėraščių sąsiuvinėlis buvo rastas jo žuvimo vietoje. Brolio eilės liudija apie jo ir to meto jaunuolių meilę Tėvynei, jose – svajonės ir viltis. Eilėraščiai gal ir nėra tobuli, jie gi rašyti besislapstant bunkeriuose, kiekvieną dieną lenktyniaujant su mirtimi, juodoj nakty.

Albina RAŠKEVIČIŪTĖ

 

Algirdas RAŠKEVIČIUS-TITNAGAS

Kas Tave apgins?

Ir kas išties tau ranką, žeme?

Gražioji žeme, perlų šalie!

Aplinkui debesys aptemę.

Kerštinga tu dalie.

 

Kas tau sakys, tau, vargų žemei,

Kur turi būti tik džiaugsmas ir drąsa:

„Jau kelkis tu iš vargo vėlei,

Tave išvaduos tik sūnų narsa“.

 

Tai mes tau, žeme, pasakysim:

Gana vergauti, ašarų gana.

Pražys dabar, ir pamatysim,

Kaip blaškos raudos su ryto dargana.

 

Bet tai ištarti mes turėsim.

Gaisrų ugny, granatų sprogime.

Jei reiks, mes viską iškentėsim,

Tik mes apginsime Tave.

 

Už Laisvę

 

Ir vėl bus žygis užu Laisvę,

Skambės trimitai, kaip kitada,

Išeis karžygiai ginti žemę,

Kaip gynė protėviai ją visada.

 

Išeinantiems siūbuos berželis,

Juos laimins motina sena.

Pavieškely bylos smūtkelis,

Kad vėl atgijo Tėviškė jauna.

 

Priskins gėlių jauna mergaitė,

Atneš jų karžygiams papuošt.

Ir prie krūtinės marga našlaitė

Turės mūs karžygį paguost.

 

Kas grįš iš žygio – tas laimingas.

Jį sveikins sesės, broliai lietuviai.

Kas žuvęs – kiekvienas lietuvis garbingas

Nešios širdyje amžinai.

 

Prie jo kapo siūbuos žalias beržas,

Papuoš jo kapą sesutė dailiai.

Ant beržo kiekvieną pavasarį mielą

Atskridus kukuos gegutė gailiai.

 

Apgautam karžygiui

 

Išėjai parnešti laisvę

Tu, karžygi šios šalies.

Panorėjai jausti laimę

Ir kovojai iš širdies.

 

Tu kovoj apgynei garbę,

Šios paženklintos šalies,

Kova virė, šūviai trenkė –

Tu nemetei šaunios vilties.

 

Sugrįžai tu vėl į dirvą,

Manei, gyvensi laisvėje tikroj.

Dabar vėl mums laisvę varžo

Ir kyla apmaudas sieloj.

 

Įkvėpt žmonijai meilę tu gali,

Iš meilės ir svajonių,

Mes laimę padaryt galėjom,

Iš nupuolimų ir dvejonių

Drąsos bet neturėjom.

 

Įkvėpt žmonijai meilę,

Tą meilę – didžią, šventą.

Įkvėpt Tėvynės meilę,

Kurios perlai neblanksta.

 

Tad ryžkis į pasaulį,

Jaunime, kol gali.

Pakilkime į saulę –

Įkvėpt žmonijai meilę tu gali.

 

Nors kenčiu, bet nekeikiu

 

Mačiau aš, augo ir žydėjo

Šalis graži ir mylima.

Čia nieks vargų nebekentėjo –

Dabar paliko tuštuma.

 

Mačiau, kaip pynės laimė,

Jau ruošėsi žydėt.

Šalin skausmai ir baimė –

Aš jai turiu padėt!

 

Padėt mes jai galėjom,

Ir galime visi.

Nes taip gi ją mylėjom,

Bet laimės nerasi.

 

Visur vien pikti žmonės,

Paniurę, nesavi.

Visi verti malonės,

O gal ir alkani?

 

Išlieti juodo skausmo

Nuėjau pas draugus.

Bet argi jie išklausė –

Tik keikė vien vargus.

 

Ir ką gi gelbės plūsti,

Jei pats sau nepadėsi.

Vis tiek varguose žūsi,

Nelaimėse merdėsi.

 

To negana dar – jie

Įskundė – ir mane.

Už tai, kad tau, šalie,

Norėjau paaukot save.

 

Dabar už tai kenčiu,

Aš karcery tamsiam.

Ir nekeikiu visų,

Nors nueinu kapan.

 

Kelionė

 

Rangos vieškeliai kloniais, pakalnėm,

Šalia jų stiepias medžiai ir linksta,

Taškos upės bangom sidabrinėm.

Bėga, verda ir nuneša žvaigždę.

 

Žengia vasaros, lengvos lyg pūkas.

Margai žydi gėlėm krištolinėm.

Lengvu valsu gyvenimas sukas

Ir sudūžta lyg bangos krantinėn.

 

Metų skaičiuj visi mes pradingstam,

Einam, žengiam ir galą surandam.

O tas kelias brangus kiekvienam,

Nes gyvenam tik vieną tą kartą.

 

Rangos vieškeliai kloniais, pakalnėm,

Šalia jų linksta garbanos šakos.

Su tais vieškeliais einam, nueinam –

Tik paliekam purioj žemėj taką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija