Projektas baigtas. O kas toliau?

Projekto „Darni šeima –svarbiausia pilietiškumo mokykla“ apibendrinimas

Angelė RAUDIENĖ

Telšių vyskupijos licėjaus auklėtiniai, parodę literatūrinę meninę kompoziciją

Žiūrovai buvo labai susidomėję

Projekto „Darni šeima – svarbiausia pilietiškumo mokykla“ išeities taškas buvo Jono Borutos, Telšių vyskupo Jono Borutos tėvo, laiškai, rašyti iš tremties žmonai Zinaidai ir trims sūnums, likusiems Lietuvoje. Pagal prieš porą metų išleistą knygą „Laiškai iš Šiaurės“ mokytoja metodininkė Elena Šidlauskienė kartu su Telšių vyskupijos licėjaus auklėtiniais parengė literatūrinę meninę kompoziciją. Šiuose laiškuose atsiskleidžia esminės šeimos vertybės – meilė, ištikimybė, atsakomybė, pagarba, švelnus rūpestis ir pasitikėjimas vienas kitu. Knygos tiražas labai mažas, o mes savo projektu siekėme, kad šitą tikrą himną meilei išgirstų ir jauni žmonės. Meilės tema – visuomet aktuali ir nujautėme, kad ji bus įdomi ir moksleiviams, ir suaugusiesiems.

Norėdami šią temą dar labiau suaktualinti, po meninės kompozicijos organizavome grupelių diskusijas apie meilę ir šeimos vertybes. Po jų vyko apibendrinamosios konferencijos. Džiaugiamės, kad projektas, trukęs keturis mėnesius, sėkmingai baigtas. Jame (Varniuose – kovo 23 dieną, Žarėnuose – balandžio 13 dieną, Luokėje – balandžio 20 dieną, Ryškėnuose – gegužės 6 dieną) dalyvavo 197 moksleiviai ir 42 suaugusieji. Dalyviai ne tik buvo atidūs kompozicijos klausytojai, bet ir aktyviai įsitraukė į diskusijas tiek grupelėse, tiek ir bendroje konferencijoje.

Projektas baigtas. O kas toliau? Mūsų, rengusių šį projektą, patirtis gana pozityvi. Todėl noriu savo įspūdžiais pasidalyti ir su jumis.

Statistika skelbia, kad apie 70 proc. šeimų Lietuvoje išsiskiria. Mes paklausėme, ar tų 197 projekte dalyvavusių jaunų žmonių tėvai tebemyli vienas kitą. Net 136 moksleiviai, arba 69 proc., atsakė teigiamai. Tai visai priešingas rezultatas, negu skelbia statistikai. Nesiginčijame su statistikais, mes tik paklausėme moksleivių to, kas mums atrodė įdomu. Ir džiaugiamės, kad Žemaitijos kaime meilė tebėra didžiumos vertybė. Apie tai kalba moksleivių ir mokytojų (mūsų, suaugusiųjų, grupeles sudarė daugiausia pedagogai) atsakymai ir samprotavimai pasiūlytomis temomis. Apie tai liudija ir pats mūsų pateiktos literatūrinės meninės kompozicijos turinio vertinimas.

Į klausimą, kas patiko tuose laiškuose, moksleiviai vardija šeimos vertybes: gražius santykius, ištikimybę, tvirtą abipusį ryšį, nors buvo išskirti, pagarbą žmonai, vaikų motinai, stiprią meilę, šeimos vienybę ir tai, kad tėvas, būdamas toli nuo šeimos, vaikais rūpinosi, mokė mamos, močiutės klausyti, joms padėti, mokslo siekti... Dauguma moksleivių ir suaugusiųjų teigė, jog jie tiki, kad yra didelė ir graži meilė. Pilni romantikos ir idealizmo buvo moksleivių bandymai apibrėžti, kaip atrodo didelė meilė: „Meilė – tai pats brangiausias deimantas, kurio negali nusipirkti netgi karaliai“; „Meilė graži, bet labai trapi, tarsi žibuoklė, iškėlusi savo gležną galvelę į nepažįstamą pasaulį“; „Meilė – kaip vėjas: jauti, bet nematai“; „Didelė meilė gali atsirasti tik brandiems žmonėms“. Ypač miela buvo girdėti, kai vienos mokyklos moksleiviai pasakė: „Mes džiaugiamės gražia mūsų direktoriaus ir jo žmonos meile“.

Labai nuoširdūs ir iškalbingi šie suaugusiųjų samprotavimai: „Kas yra gyvas, tam reikalinga meilė“; „Meilė – nemari, ji yra tarsi dvasinis ataskaitos taškas“; „Tai svarbiausias dalykas santuokoje“; „Tikra meilė – ir darbas, ir kryžius, ir auka“; „Tikra meilė – gyventi išbandymuose ir kančiose“; „Meilė – viltis. Ja reikia tikėti. Jei tikime, kad ji amžina, tai ir dedame pastangas, kad jos užtektų visam gyvenimui“; „Meilės formos kinta. Meilė bręsta kartu su amžiumi. Meilę reikia nuolat kurstyti, kad neužgestų“; „Ji amžina, nors ne visiems pavyksta ją išsaugoti“; „Nors mano patirtis skausminga, bet aš tikiu meile, matau kitų gerus pavyzdžius – savo tėvų, giminaičių, pažįstamų“; „O apskritai meilės žūtis šeimoje yra šeimos žūtis“; „Meilė – tik vėliau atsirandantis prisirišimas“; „Meilę sugadina civilizacija“.

Kad ir kaip idealiai kalbėtume apie meilę, tikrovėje dažnokai atsitinka, kad ji neatlaiko gyvenimo išbandymų ir įvyksta „šeimos žūtis“, nors visgi dauguma moksleivių prisipažino, kad jie svajoja apie didelę meilę, jos laukia, o kai kas prisipažino jau ir sulaukę.

Moksleivių ir suaugusiųjų prašėme atsakyti į klausimą, kokios yra konfliktų, nesantaikos šeimoje priežastys, kurios pamažu silpnina ryšį tarp sutuoktinių, ir neretas atvejis, kai jis nutrūksta. Moksleivių nuomone, kalti neištikimybė ir išdavystė, pavydas ir neatsakingumas, trūksta pasitikėjimo vienas kitu, atvirumo ir nuoširdumo. Kartais nusiviliama partneriu, nes tikėtasi daugiau, gyvenant atsiskleidžia neigiamos charakterio savybės, trūkumai (o kas gi jų neturi?), skirtingi interesai, o kai kuriems tiesiog atsibosta gyventi kartu, slegia gyvenimo rutina... O ką kalbėti apie girtuokliavimą, smurtą šeimoje...

Štai ir konkretesnės, paremtos patirtimi, suaugusiųjų nuomonės: „Visų gyvenime būna sunkių periodų. Bet dažniausiai geriems santykiams kenkia didelis darbo krūvis, nuolatinė skuba, nėra laiko išklausyti, išsikalbėti vienam su kitu, pradedama vienas kito nesuprasti“; „Noro kalbėtis su artimaisiais nelieka, nes atsiveria kitos bendravimo galimybės. Televizijai, kompiuteriui, internetui daugelis iš mūsų surandam laiko. Tik ne šeimai. O mobilusis telefonas nuolat mus jungia su kitais, su draugais. Saviesiems taip ir nebelieka laiko“; „Šeima – uždara visuomenės ląstelė. Blogai, kai pažeidžiamas šeimos suverenumas. Draugai turi būti, bet ne per daug artimi“; „Blogi pavyzdžiai. Ką rodo televizija? Visokias naujų partnerių paieškas. Apie ką rašo laikraščiai? Kokia žvaigždė kelintą partnerį pakeitusi. Suformuojamas neigiamas požiūris į pačią šeimą, ji nuvertinama. O kokia valstybės politika? Žmonės nesituokia ir gyvena kartu vien dėl to, kad vienišos motinos daugiau remiamos negu šeimoje gyvenančios. Ir apskritai pašalpų politika nedidina atsakomybės“.

Suaugusieji vardijo ir daugiau skyrybų priežasčių, kaip antai: „Žlugdo finansinės problemos, nepritekliai. Žmonės dirbtų, jei darbo būtų ir už darbą normaliai mokėtų“; „Pašalpos neskatina žmonių imtis iniciatyvos ir atsakomybės už savo šeimos išlaikymą... Išvažiuoja į Airiją, Ispaniją ar dar kur. O kiek dėl to išsiskiria šeimų... Ar rūpi kam nors?“ „Pavėlavusi žmonių dvasinė branda – netinkamo vaikų auklėjimo šeimoje pasekmė. Tėvai išmoko juos imti, tik imti. Santuokai subręstama, tėvu ir motina tampama tada, kai norisi duoti, kai išmokstama duoti“; „Kai tinkamai nepasirengta tėvystei, net vaikelio atsiradimas šeimoje tampa nesantarvės priežastimi“; „Jaunų sutuoktinių bendras gyvenimas su vieno iš jų tėvais“; „Žmogus vartotojų visuomenėje yra paverčiamas daiktu. Gyvenu su juo, kol man naudinga. Paskui galiu mesti ir išeinu naujos laimės, naujos „meilės“ ieškoti“; „O aš pasakysiu, kuo gyvenimas geryn, tuo vertybės žemyn“.

Paklaustos, kaip galima išvengti krizių, nedarnos, pateikė patarimų ir moksleivių, ir suaugusiųjų grupelės. Moksleiviai, kaip ir dera jauniems, buvo maksimalistai ir kategoriški. Vieni jų mano: „Jei meilė pasibaigia, tai gal visai jos ir nebuvo“. Sau ir kitiems jie pataria, kad reikia pirmiau susidraugauti, gerai pažinti vienas kitą, kad nebūtų charakterių ir interesų nesutapimų, dėl ko paskui įvyksta skyrybos.

Suaugusieji kalbėjo konkrečiau: „Buvo labai sunku. Vyras gėrė. Bet aš tikėjau, kad jis pasikeis, ir visą laiką jam sakiau, kad juo tikiu. Apsirgo, metė, nebegeria. Kokia laimė atėjo į mūsų namus. Vaikai neatsidžiaugia“.

„Man padėjo tikėjimas ir malda. Kartais reikia kantrybės, reikia išlaukti. Ypač jos daug reikia, kai liga aplanko. Mano patirtis tokia – nelaimė ir liga labai sustiprina meilę. Man teko tokia dalia“; „Reikia kalbėtis ir mokėti kitą išklausyti“; „Sveikas humoras. Jis mums visuomet ateina į pagalbą. Jis padeda pažvelgti į viską iš šalies“; „Praverstų jaunų šeimų klubai, kuriuose būtų galima atvirai aptarti problemas, pasimokyti vienai šeimai iš kitos. Žinome, kad būna gerai organizuotų stovyklų. Jos labai padeda išgydyti šeimos žaizdas, pažiūrėti į problemas iš šalies“; „Galėtų būti daugiau seminarų šeimoms, kuriuose dalyvautų psichologai“; „Reikia televizijos, radijo specialių laidų, mokančių spręsti konfliktus“.

Moksleivių paklausėme, kokia yra meilės mokykla. Vieni buvo visai nelinkę to mokytis, nes tai esąs neįmanomas dalykas. „Ji ateina pati – dažniausiai nelauktai. Ir nieko čia negalima išmokti“; „Geriausios pamokos – pačių padarytos klaidos. Pripažįstu savarankiškų namų darbų vertę“. Didžiuma buvo tos nuomonės, kad geriausia meilės mokykla – šeima, joje išmokstama vienas kitu rūpintis, vienas kitam patarnauti, vienam su kitu dalytis ne tik skanumynu, bet ir mintimis. Šeimoje bręsta tikrasis naujos, būsimos šeimos tėtė ir mama, būsimas Lietuvos pilietis.

Projektas baigtas. Kviečiame visus šeimų tėvus ir motinas, suvokus šią didžiulę atsakomybę, pateisinti vaikų, tikinčių mūsų meile, pripažįstančių, kad mes esame svarbiausi jų ugdytojai, pasitikėjimą mumis, o valdiškų įstaigų darbuotojus, visuomeninių organizacijų narius raginame visomis išgalėmis padėti šeimai, stiprinti ją, sudaryti visas tas sąlygas, kurių pageidavo pokalbių dalyviai. Jei tai įvyktų, tokia būtų mūsų projekto tąsa. Tai būtų naujas mūsų visų projektas. O juk verta jo imtis. Dėl Lietuvos ateities. Ir ne tik dėl jos...

Telšiai

© 2007 „XXI amžius“