|
Piligrimystėje ir akademinės dvasingumo paieškos
Inesė RATNIKAITĖ
Universitetai, kaip ir kitos mokymo įstaigos,
yra atsakingi už studentams perduodamą žinių bagažą, formuojamus
gebėjimus ir kompetenciją. Taip jauni žmonės ruošiami gyvenimui.
Tačiau gyvenimiškos situacijos paradoksaliai šaiposi iš pačių vertingiausių
žinių. Tiek skausmo, tiek džiaugsmo akimirkomis reikia kažko daugiau,
kažko, ką sunku nusakyti žodžiais, kas siejasi su vis populiarėjančiu,
į mokslą besiveržiančiu terminu dvasingumas. Tik ar įmanoma visa
tai perteikti ketursienėse auditorijose?
Nuo pat pirmųjų amžių žmonės dvasingumo sėmėsi
ne mokytojų išmintyje, bet piligrimystėje. Vieną gražų gegužės penktadienį
to patirti išsirengė apie trisdešimt Šiaulių universiteto studentų.
Kartu vyko jų dėstytoja dr. Danė Šlapkauskaitė, perteikianti dvasingumo
teologiją Meninio ugdymo ir tikybos bei dvasinę sveikatą Sveikatos
edukologijos studijų programų studentams. Piligriminei kelionei
vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Pasisemti iš dvasingumo versmių vykta į Kaišiadorių
rajone, Paparčiuose, įsikūrusią Betliejaus, Mergelės Marijos Ėmimo
į dangų ir Šv. Bruno vienuoliją. Piligriminėse kelionėse gražiausi
sielos turtai kraunami jau kelionės metu, o joje pagrindinė malda
buvo rožinis. Tad ir pirmoji stotelė kardinolo V.Sladkevičiaus
tėviškėje įrengtas Rožinio parkas. Sakrali, koplyčių ribojama erdvė
kuriančio žmogaus dvasios kūrinys bei link horizonto besitęsiantis
žvilgsnis, negebantis aprėpti dieviškosios kūrinijos grožio, nuteikė
susimąstymui, gelmei, kartu ir skaidriam sielos džiaugsmui būnant
Viešpaties akivaizdoje. Šviesos dalies slėpiniai ne tik kreipė į
Kristaus gyvenimo slėpinius, bet ir leido pasigrožėti dailininko
prof. A.Kmieliausko stočių piešiniais, jungiančiais rožinio maldas
su Lietuvos istorijos vaizdais. Malonus siurprizas buvo susitikimas
su Kaišiadorių vyskupu Juozapu Matulaičiu, kuris pasidalijo tolesniais
Rožinio parko gražinimo planais bei palaimino keliauninkus.
Visos kelionės metu neapleido gera nuotaika, juokas,
sąmojis, dainos, kurias keitė susimąstymas, svarstymas apie amžinuosius
dalykus, šiuos giesmės ir vėl dainos, pasakoti nuotykingi atsitikimai.
Paparčiuose įsikūrusi Betliejaus seserų vienuolija,
studenčių teigimu, jas nustebinusi. Visiškai ne taip įsivaizduotas
vienuoliškas gyvenimą. Tik atvykus susirinkta vienuolijos bažnyčioje
šv. Mišių aukai. Jas Šiaulių ganytojas aukojo už vienuolijos seseris,
keliaujančius studentus bei visą Šiaulių universitetą. Po šv. Mišių
vienuolijos vyresnioji ses. Mari Reinė maloniai priėmė svečių namelyje.
Seserys studentams pasakojo vienuolijos atsiradimo Prancūzijoje
bei įsikūrimo Lietuvoje istoriją, aiškino liturgijos, jungiančios
rytietiškąją ir vakarietiškąją tradicijas, prasmę, grigališkojo
choralo giedojimo niuansus. Pasistiprinę kasdiene duona, piligrimai
iškeliavo toliau.
Sustota SOS vaikų kaime. Sodybos šeimininkė
aprodė gyvenamąsias patalpas, pasakojo apie veiklą, supažindino
su sodyboje gyvenančiais vaikais. Kiekvieno sodybos gyventojo vis
nauja skaudi istorija. Vaikštant, klausantis tapo aišku, kad tiek
skausmo pakelti gali tik meilė nesavanaudiška meilė Dievui ir
artimui. Ganytojas visus palaimino ir piligrimai vėl autobuse.
Laukė dar viena stotelė senoji Lietuvos sostinė
Kernavė. Prieš bažnyčią pasitiko Mozės skulptūra. Gegužinės pamaldos,
iš akmenėlių sudėliotos šventoriaus Kryžiaus kelio stotys, senosios
bažnyčios pamatai, Jeruzalė klebonijos kieme ir iki begalybės
nuo kalvos atsiveriantis horizontas visa tai buvo kaip neišsenkantis,
neaprėpiamas, niekada iki galo nepatiriamas, vis iš naujo mokantis
ir ugdantis dvasingumas, į kiekvieną sielą liejantis skirtingų lobių.
Visi tam, kad būtų dalijami kitiems. Juk būtent tuo gebėjimu dalytis
žavėjo sutiktas Kaišiadorių vyskupas, Betliejaus seserys, Paparčių
klebonas, vaikams meilę dalijanti SOS vaikų kaimo mama ir kartu
su studentais keliavęs, meldęsis, džiaugęsis piligriminės kelionės
vadovas Šiaulių vyskupas.
© 2007 XXI amžius
|
