Švelnumas

Vetusta PRIŠMANTIENĖ

Ir kaip tik neįvardijamas šis žmogaus bruožas! Švelnumas įgimtas, teikiantis kitiems palaimą, nusiraminimą, švelnumas liūdnas, nostalgiškas, ilgesingas, užjaučiantis ir t.t. Tačiau švelnumas gali būti ir netikras, apsimestinis, suvaidintas, siekiant kokių nors tikslų. Tokių niuansų gana dažnai pasitaiko jaunų šeimų gyvenime, artimų partnerių santykiuose. Nors tuokdamiesi viliamės, jog patirsime tikrą artimo žmogaus švelnumą, kuris lydės mus visą gyvenimą, tačiau dažnai pasirodo, jog realybė visai kitokia. Kodėl?

Jį reikia ugdyti

Šiandien pasaulio psichologai sako, kad žmonės net nesuvokia, kiek daug jie praranda neugdydami savyje šio bruožo. Tokią savo nuomonę jie paremia tyrimais. Deja, ne kiekvienoje šeimoje augantys vaikai turi sąlygas puoselėti tokį jausmą. O žmogus, kuris pats to nepatyrė šeimoje nuo vaikystės, suaugęs ir pats negalės jo duoti savo artimiesiems. Jei gimtuosiuose namuose vyravo grubumas, pageidavimai ar įpareigojimai šeimos nariams buvo perduodami riksmais, barniais, iš anksto juos papildant įvairiausių priekaištų tirada, užaugę vaikai savose šeimose stengsis išlaikyti tokių grubių, besąlygiškų komandų stilių.

Stebint tokių šeimų gyvenimą, dažnai kyla klausimas: argi tų pačių komanduotojų širdys nepasiilgsta švelnumo, užuojautos? Ar toks troškimas nerusena po tuo grubumo kiautu? Ypač sunkią valandą.

Tikriausiai, jei tokie žmonės išdrįstų atvirai prisipažinti, dažnas pasakytų: „Taip, rusena, tačiau mano tėvų šeimoje bet koks švelnumas, sentimentalumas buvo laikomi nereikalingais, tik gadinančiais vaikus, trukdančiais ugdyti juose drausmingumą, tvirtą charakterį“.

Kad ir kaip būtų keista, tai būdinga ne tik vyrams. Daug yra ir taip galvojančių moterų, motinų, kurios šeimoje, atrodo, turėtų būti neišsenkantys tokių jausmų šaltiniai.

Artimai pažįstu jauną šeimą. Stebėdama jų gyvenimą, dažnai mintyse svarstau: kaip tokio švelnaus charakterio, ramaus būdo, tvarkingas, darbštus vaikinas savo gyvenimo drauge galėjo pasirinkti tokią impulsyvią, grubią moterį? Pakanka menkiausios, nereikšmingiausios priežasties, kad ant jo galvos lyg iš pragaro plyšio pasipiltų šiurkščiausių žodžių lavina: jis – kvailys, nevykėlis, ne tik jis, bet ir jį pagimdę tėvai; ji pavargusi bemokydama tokį savarankiškai nieko padaryti nesugebantį vyrą! Nors iš tikrųjų, kas šeimai gera padaroma, tai tik jo rūpesčio dėka.

„Profilaktiškas auklėjimas“

Impulsyviąją Liną esu atvirai klaususi: ar ji tikrai įsitikinusi tuo, kuo kaltina vyrą? Ar jo nė kiek nemyli?

Mačiau, jog mano klausimas ją kiek sutrikdė, nustebino. Atsakymas buvo netikėtas: savo vyrą ji labai mylinti, matanti ir jo gerąsias savybes, o koneveikianti jį dėl to, kad neišpuiktų, neįsivaizduotų esąs kuo nors ypatingas, ką labiau galėtų jame vertinti kita moteris.

– Kai tik vyras pradeda labai gerai apie save galvoti, jam pradeda rodytis, kad jis gavo per prastą žmoną. Geriau tegul jaučiasi stovįs pora laiptelių žemiau, – įsitikinusi Lina.

Štai kaip! Vyras „auklėjamas profilaktiškai“, stengiantis jam įteigti nevisavertiškumo kompleksą.

Tačiau vieną atvirumo valandėlę Lina vis vien papasakojo apie šeimą, kurioje ji užaugo. Tėvas (jau miręs) buvęs gražus, linksmas vyras, dirbęs Nemunu plaukiojusio garlaivio kapitonu, vežiojęs keleivius. Namuose iš motinos pusės kildavo pavydo skandalai kiekvieną kartą, kai jis grįždavo iš reiso. Iš to, kokiais epitetais ir šiandien Lina vardija iš motinos skandalų įsimintas, tačiau nei jos, nei motinos niekada nematytas tėvo „meilužes“ arba su kokiu pasigėrėjimu ji pasakoja apie savo „žūtbūtines“ peštynes su seserimi beje, (vėliau apie tai atsitiktinai teko išgirsti ir iš buvusių tos šeimos kaimynų: tai būdavusios neįtikėtinai žiaurios, negailestingos paauglių grumtynės iki plaukų rovimų ir kruvinų nosių), darėsi aišku, iš kur toje moteryje susikaupė tiek pagiežingos, neigiamos energijos, grubumo, pikto įtarumo.

Kyla klausimas: negi tokios grubios asmenybės nepasigenda švelnesnio pamaloninimo?

Pasirodo – pasigenda. Bet štai Lina sako, jog ji šito parodyti net nemoka! Tokį poreikį ji išreiškia juokais jį gana skaudžiai kumščiuodama, žnaibydama. Suprantama, vyras į tai atsako tik nepakantumu.

Pasirodo, psichologams žinomas ir toks meilės reiškimo būdas...

Trikdo kompromitacijos baimė

Tačiau psichologai nurodo ir dar vieną grubumo apraiškos priežastį, kuri ir neturėjusią tokio bruožo asmenybę priverčia keistis, priimti sutuoktinio elgesio taisykles. Tai baimė patirti iš savo antrosios pusės šiurkštumą, patirti gėdą svetimų žmonių akivaizdoje.

Ne kartą esame pastebėję, kaip svečiuose ar šiaip susibūrusioje kompanijoje vienas kuris sutuoktinių mėgsta svaidyti pajuokiančias pastabas, replikas antrojo atžvilgiu. Tai, pasak psichologų, irgi patirto grubumo pasekmė. Jei vyras ar moteris svetimų žmonių akivaizdoje kaip nors mėgino pamaloninti savo antrąją pusę ir buvo viešai sugėdintas kokia nors pajuoka – antrą kartą jis tos klaidos nedarys, kad ir kaip jam norėsis parodyti švelnumą.

To švelnumo, užuojautos kiekvienas šeimoje ypač pasigenda kokios nors nesėkmės, skausmo atvejais. Deja, esama vyrų, kurie grubiai reaguoja net į pravirkusią savo moterį.

Nors mokslininkai ir sako, jog moters ašaros yra sūresnės, todėl labiau graužia akis ir dažniau rieda, tačiau reikia žinoti, kad ašaros atpalaiduoja nervinę įtampą (ir ne tik moterims), malšina fizinį ir dvasinį skausmą. Ir labai blogai, kad kuris nors sutuoktinių turi bijoti, jog dėl savo jautrumo bus atstumtas ar pašalinių žmonių akivaizdoje išjuoktas.

Reikia žinoti ir charakterį

Tačiau psichologai seniai pastebėjo, jog ne kiekvienam toks atsipalaidavimas lengvai prieinamas. Tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio, kurį turėtų žinoti jo artimieji.

Sangvinikas švelnumą mėgsta labiausiai. Jis jaučiasi saugesnis, jei jį apkabina, laiko už rankos ir t.t. O štai melancholikai ir cholerikai to nemėgsta. Bet tai visai nereiškia, kad jie nemoka mylėti ar nenori būti mylimi.

Štai moteris pasakoja: jos vyras gali reikšti savo švelnumą ir meilę tik jiems esant vieniems. Šeimoje užaugęs sūnus niekada nėra matęs, kad tėvas jo akivaizdoje būtų šiaip sau (ne gimtadienio proga) motiną apkabinęs ar pabučiavęs. Toks „santūrumas“ sūnui tapo vyriškumo etalonu: jo žmona sakosi nepatirianti tokių „subtilybių“ net ir esant vieniems.

Žinoma, švelnumas – ne meilės sinonimas. Yra žmonių, kurie dėl savo charakterio ar neteisingo išsiauklėjimo jo neparodo, bet tai nereiškia, kad jie nemyli. Artimi žmonės, būdami šalia, visuomet jaučia jų vidinį varžymąsi ir dėl to apgailestauja, nes tai nuskurdina jų emocijas, „atšaldo“ tarpusavio bendravimą.

„Veršelio švelnumas“

Jis būdingesnis jaunoms merginoms ir nelabai mėgstamas vaikinų, ypač kai tyčia rodomas viešai.

Štai transporto sustojimo aikštelėje stovi pora jaunų žmonių. Mergina visomis išgalėmis stengiasi aplinkiniams parodyti, kad jis yra jos vaikinas: apsikabinusi kažką krapšto jam nuo lūpų, čiupinėja, glostinėja marškinių apykaklę, net siekia pabučiuoti.

Stebėdamas jaunuolio veidą, nesunkiai įžvelgi, jog toks meilumo, artimumo reiškimas jam nepatinka. Bet jis kenčia, nes, matyt, turi savo motyvus (beje, dažnai tenka pastebėti, kad vaikinai yra kuklesni už merginas). Tačiau neabejotinai ateis laikas, kuomet jaunuolis (gal jau ir sutuoktinis) atvirai atsisakys tokio viešo „laižymosi“. Tas dirbtinis meilumas, švelnumas visai nėra meilės sinonimai, dažniausiai yra tik etikos stokojančių asmenybių apsimetinėjimas. Kur ir kaip reikšti švelnius jausmus, irgi reikia turėti nuovoką. Tik tada jie žmogui teiks malonumą, dvasinį komfortą.

© 2007 „XXI amžius“