Apie ,,bemokslę“ Lietuvą

Marius MARKUCKAS

Ko gero nesuklystume sakydami, jog paskutinių savaičių įvykiai puikiausiai atskleidė tikrąjį mūsų valstybės santykį su mokslu. Parlamente esančioms politinėms partijoms sutarus, jog aukštasis mokslas privalo būti visuotinai mokamas ir tokį „kartelį“ įvardijus kaip „reformą“, savotiškai įrodyta, kad ir šioje srityje veikia elementarūs, visą valstybės gyvenimą gožiantys pragmatiniai-klaniniai interesai. Iki šiol gana neretai skambėjusios įtakingų politikos veikėjų kalbos apie tautos švietimo, lavinimo bei kultūrinimo būtinybę iš tiesų pasirodė besančios ,,proginiai“ lozunginiai teiginiai, deja, neturintys nieko bendra su realybe. Kitaip sakant, prisidengiant įvairiais ,,kilniais“ tikslais (tarkime, ,,aukštojo mokslo kokybės gerinimu“) iš tikrųjų buvo žengtas dar vienas žingsnis tautos tamsinimo link.

Vis dėlto, kaip jau ir minėta, pastarasis politinių jėgų veiksmas esti kur kas didesnės svarbos, t. y. atskleidžia ne tik švietimo ir mokslo sistemos situaciją, bet ir visos šalies bei jos piliečių padėtį. Lakoniškai kalbant, nesunku suprasti, jog, įsigalėjus tokiam sprendimui, palaipsniui bus pereinama prie to, kas galėtų būti įvardyta kaip rafinuota neapykanta mokslui - fasadiškai rekonstruojant aukštąjį mokslą, iš tiesų pastarasis bus tik žlugdomas. Taip pat nesunku suvokti, kad mokslui iš esmės tapus tik dar viena ,,prabangos preke“, galiausiai didelės dalies žmonių gretose atsirastų ne tik pagrįstas nepasitenkinimas politine valdžia, bet ir nekorektiškas nusistatymas prieš tuos, kurie visgi tokią ,,prabangos prekę“ galėtų leisti sau įsigyti. Tad egzistuojančios socialinės atskirtys tik dar labiau būtų išryškintos, o visuomenė - suskaldyta. Tendencingas valdžios požiūris, jog piliečio išsilavinimas yra paties piliečio arba jo ,,kišenės“ reikalas, gali būti atskleistas ne tik iš ,,naujausio“ partijų suokalbio, bet ir žvelgiant į, švelniai tariant, nuolatos neproporcingai paskirstomą valstybės biudžetą, kur švietimui bei mokslui, kaip žinoma, palyginti su kitomis, anaiptol ne tokiomis perspektyviomis sritimis, skiriami grašiai.

Žinoma, neigti, jog pokyčiai reikalingi ne tik aukštojo, bet ir apskritai mokslo sistemoje, negalima, tačiau kartu nuolatos įrodinėti, jog patys pokyčiai tėra paprasčiausių finansų klausimas (kuriems gerėjant, kaip turėtume įtikėti, visos problemos savaime dingtų) – taip pat ydinga. Čia būtų galima prisiminti ir mūsų valstybės pavyzdį: augantis Bendrasis vidaus produktas (BVP) automatiškai nesumažina nusivylimo pačia šalimi, o bėgančiųjų ir neatsigręžiančiųjų mastai vargiai mažėja. Taigi reikia sutikti, jog didesnis finansavimas švietimui yra būtinas, tačiau drauge derėtų jausti ,,komercines ribas“ ir nebandyti pateikti tiek mokslo, tiek kultūros kaip dar vieno valstybinio ,,turgelio“, kur viskas gali būti perkama bei parduodama. Pradinius tokius mokslo ,,komercinimo“ rezultatus iš esmės galime stebėti jau dabar: universitetai, o kartu ir daugumos studentų sąmonė dirbtinai pradeda derintis prie rinkos reikalavimų ir studijų programose siekiama įdiegti kuo daugiau pragmatiškų arba, kaip teigiama, ,,realybei artimesnių“ disciplinų, kurios iš esmės studijuojančiajam suteikia grynai techninių, bet ne asmenybės tobulinimo žinių. Tad nėra nieko keisto, jog, pavyzdžiui, Vakarų universitetuose ypač vertinamas ir pripažįstamas filosofijos kursas pas mus neretai yra pateikiamas kaip nesvarbus dalykas, neva neturintis nieko bendra su realiu gyvenimu, o pats žodis ,,filosofuoti“, kas iš esmės šiuo atveju reiškia laisvai bei spekuliatyviai mąstyti, kaip žinoma, netgi įgavęs niekinamąją reikšmę.

Tokie apgailėtini ,,praktiškojo“ mokslo padariniai stebimi visur. Banalu, tačiau pakanka pažiūrėti į dažną mūsų televizijos laidą: jau nieko nebestebina, kad žiūrimumo ,,topuose“ pirmauja (ar bent jau neseniai pirmavo), tarkime, šou labai simboliniu ir iš esmės viską pasakančiu pavadinimu ,,Dzin“, tačiau, kita vertus, net ir kur kas, kaip pripažįstama intelektualesniuose diskusijų ,,forumuose“, taip pat neretai išryškėja antimoksliškumo, arba nepakantumo mokslui ir mokslininkams, apraiškų. Tarkime, vienoje iš tokio tipo laidų dar neseniai buvo galima matyti, kaip, vienam iš diskusijos dalyvių bandant remtis ekonomikos mokslo autoriteto teiginiais, laidos vedėjas dalyvį tuoj pat nutraukė, taip kone leisdamas suprasti, jog čia ,,Lietuva ir visiškai neįdomu, ką koks mokslininkas ar teoretikas yra pasakęs ar parašęs nagrinėjamu klausimu“. Kitaip sakant, atsisakydama kad ir ,,išprotėjusio Sokrato“, Lietuva renkasi savo kiemo ,,protingą kvailį“, o to padarinius bei rezultatus kiekvienas galime įvertinti pats.

Be abejo, turime teisę ginčytis, ar iš tiesų viskas taip blogai. Juk kritiškiausiu atveju galima atsiriboti nuo to, kas nepriimtina kiekvienam individualiai: galbūt nežiūrėti televizijos, neklausyti radijo, neskaityti spaudos. Vis dėlto, kaip jau ir minėta, viskas esti įsišakniję kur kas giliau – t.y. daugumos žmonių sąmonėje. Manyčiau, dabartinę visuomenės situaciją puikiausiai apibūdina vieno iš prekybos centrų užrašas ant jų firminio maišelio: ,,Esu praktiškas“. Kitaip kalbant, kaip didžiausia žmogaus vertybė pateikiamas gebėjimas skaičiuoti ir, be abejo, pageidautina pinigus. Vis dėlto su didžiausia pagarba pragmatiškumui, ko gero, būtų galima sutikti, jog stipri ir sveika visuomenė turi ir kitų, tiesa, kur kas sunkiau apčiuopiamų, tačiau nė kiek ne menkesnių vertybių nei praktiškumas. Gaila, tačiau, regis, to nesupranta ne tik didelė dalis Lietuvos piliečių, bet ir išrinktieji tautos ,,reprezentantai“.

Esant tokiai situacijai, viltis, jog politikai, prieš imdamiesi naujosios mokslo ,,reformos“, sustos ir viską blaiviai apmąstys, būtų naivoka. Taip pat aišku ir tai, kad tik gerai suvokus aukštojo mokslo esmę būtų galima suprasti, kokius padarinius gali turėti vienas ar kitas sprendimas ir ką iš tiesų būtina keisti. Kitu atveju, t.y. jei pastarojo ,,susitarimo“ nebus atsisakyta, artimiausiu metu privalome ruoštis dar vienai išvykstančiųjų bangai. Klausimas tada iš esmės lieka tik vienas: ar dar gali Lietuva tai sau leisti?

© 2007 „XXI amžius“