„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. rugpjūčio 10 d., Nr. 8 (93)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kada jie taps mes?

Audronė V.ŠKIUDAITĖ

Lietuvos kudirkaičių vadovė
Danutė Blėkienė ir jaunosios
kudirkaitės Kristina ir Gražina
dalyvavo meninėje programoje

Trenerio Jono Sakelio
iš Kauno vadovaujamas jaunimas
pasiruošęs bėgimui į partizanų
vado Jono Noreikos –
Generolo Vėtros tėviškę

Jeigu nežinotum, kas jie tokie, pagalvotum, kad tai patys linksmiausi Lietuvos žmonės. Kai būna vieni – su savais ir tarp savų. Jie visada dainuoja, jie visada giedros nuotaikos, jiems viskas įdomu, jie visada įdomiai pasakoja. Jie turi ką pasakyti, jie turi savo tvirtą nuomonę.

Jie – tai buvę Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai: buvę mokytojai ar mokytojų vaikai, ūkininkai ar jų vaikai, kaimiečiai ar miestiečiai, buvę partizanai, disidentai ar šiaip eiliniai žmonės, kurių gyvenimo kortą ištraukė raudonasis okupantas. Atsidūręs tarp jų jautiesi svetimas, nes nemoki tiek dainų, nepažįsti Sibiro grožybių, nejutai, ką reiškia bendrabylio draugo petys, o apie gyvulinius vagonus žinai tik iš knygų. Ir dar tarp jų jautiesi nepatogiai, nes tau ir tavo artimiesiems pasisekė (ar nepasisekė) – neteko išeiti tų Sibiro universitetų; jų iš mirties pragarų išneštos Lietuvos vėliavos stovi „buvusiųjų“ kabinetuose, o jie laikomi tik nuolatiniais socialinių lengvatų prašytojais.

Tai tokios ir kitokios mintys lindo į galvą birželio 30 dieną Pakruojo rajone, Kreivakiškio dvarelyje, kur jau šeštą kartą vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių jaunesniosios kartos sąskrydis, skirtas paminėti 66-ąsias pirmųjų trėmimų metines ir tada artėjančią Valstybės dieną, kurį rengė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) ir TS politinių kalinių ir tremtinių frakcijos (TS LPKTF) jaunesniosios kartos komitetai.

Jie rengia daug renginių, gausiai juose dalyvauja, nes tai pensininkai, kurie dažnai prisikalbina dalyvauti ir savo vaikus bei vaikaičius. Jie susitinka vis kitoje Lietuvos vietoje ir visur randa savų. Šis renginys vyko Pakruojo savivaldybės tarybos nario Vidmanto Palujansko valdose. Rengėjai užfiksavo beveik 500 dalyvių iš įvairių Lietuvos regionų (Kauno, Marijampolės, Vilniaus, Kretingos ir kt.), taip pat buvo du atstovai iš Baltarusijos – vienas buvęs tremtinys, kuriam Sniečkaus valdžia neleido apsigyventi Lietuvoje, kitas – Baltarusijos opozicijos atstovas. Bet daugiausia, žinoma, dalyvavo Šiaulių apskrities gyventojų.

Sąskrydis, rengiamas jaunesnės kartos buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, pateisino savo vardą, nes jame dalyvavo nemažai ne tik jaunesnės kartos, bet ir visai jaunučių dalyvių. Tai buvo skautai, jaunieji šauliai ir didelė grupė Lietuvos kudirkaičių organizacijos narių su savo vadovėmis iš Kauno. Be kita ko, Lietuvos kudirkaičių organizacijos vienas iš tikslų yra rinkti Lietuvos istorijos medžiagą. Čia jaunimui pasireikšti tikrai buvo daug progų – jie dalyvavo bėgime nešant ugnį aukurui įžiebti iš netoliese esančios partizanų vado Jono Noreikos – Generolo Vėtros tėviškės, taip pat dalyvavo meninėje programoje, sporto varžybose.

Smagu, kad pradėta eiti į jaunimą, o gal mūsų jaunimas subrendo suvokti istoriją? Ir Kreivakiškyje nuskambėjo skelbimas, kviečiantis prisidėti prie Kaune rengiamo žygio į Sibirą, į buvusias tremties ir kalinimo vietas.

Sąskrydis prasidėjo šv. Mišiomis, aukotomis buvusio Lietuvos kariuomenės kapeliono, atsargos majoro kun. Alfonso Bulotos, kuris šį renginį pavadino „švente iš skausmo ir netekties“. Po to vyko oficialioji dalis – kalbėjo buvę partizanai iš Kreivakiškio apylinkių, svečiai – LPKTS pirmininkas Antanas Lukša, TS LPKTF pirmininko, Seimo nario Povilo Jakučionio sveikinimą perskaitė LPKTS Vilniaus apskrities koordinatorius Petras Musteikis, kalbėjo kiti Seimo nariai – Jurgis Razma ir Vaidevutė Margevičienė, LPKTS Marijampolės skyriaus pirmininkas Vitas Buškevičius, šeimininkų vardu pasveikino TS Pakruojo skyriaus pirmininkas, Pakruojo savivaldybės tarybos narys Jonas Jurgeliūnas ir kt. Buvo pasveikinti birželio mėnesio varduvininkai – Antanai, Jonas, Petrai, kurių susidarė graži eilutė. Juos mergaitės padabino ąžuolo vainikais.

Sąskrydis, prasidėjęs prieš pietus, tęsėsi visą dieną. Renginys ėjo po renginio – šoko, grojo ir dainavo ansambliai „Šarma“ ir „Ratelinis“, vyko sporto varžybos, buvo demonstruojama Antano Sadecko fotografijų paroda iš tremties vietų Sibire; kretingiškiai dvarelio klojime rodė praėjusią vasarą Sibire, buvusiose tremties vietose Krasnojarsko krašte, sukurtą filmą, buvo prekiaujama literatūra apie tremtį ir partizaninį judėjimą. Prie ilgų stalų buvo vaišinamasi bendromis vaišėmis, kareiviška koše ir t. t. Sąskrydis baigėsi vėlai vakare pabaigtuvių laužu. Nors buvo susirinkę kankiniai ir jų vaikai, bet čia vyko linksma šventė, kaip kunigas Alfonsas ir sakė, – be raudų ir ašarų.

Jie šventė savo šventę, kuri nebuvo mūsų šventė. O kada „jie“ taps „mes“? Tikriausiai niekada. Užtat kai jie visi išmirs, statysim jiems aukštus paminklus, kad negraužtų sąžinė ir galėtume patogiai vadintis jų įpėdiniais.

Pakruojo rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija