|
Ašaros, grojant Mendelsoną
Vetusta PRIŠMANTIENĖ
Vėjas, stipriais gūsiais šokdindamas rudenio lapus,
iki blizgesio nušveitė Laikinosios sostinės senos aikštės grindinį,
tačiau ji vis vien kažkokia liūdnai pilka. Bet štai iš senamiesčio
gatvės išrieda gėlėmis apkaišytos mašinos, ir ta liūdna aikštė tarytum
jaunyste pražysta: kaip lengvas rytmečio rūkas plaikstosi balti
jaunųjų apdarai, raibuliuoja puokštės, susijaudinimu liepsnoja veidai!..
Atrodo kas jiems tas darganotas ruduo?! Jiems šviečia sava saulė!
Ji ir atvedė jaunus žmones čia, prie Santuokų rūmų.
Jausmingai spausdami vienas kito ranką, jaunieji
kyla plačiais laiptais ir, aidint Mendelsonui, savo jausmus, savo
įsipareigojimus vienas kitam patvirtina parašais. Paskui puošnūs
ekipažai pasuks link maldos namų, kur savo priesaikas jie tars Apvaizdos
akivaizdoje, naujai sukurtą šeimą įregistruos Jo atverstoje Likimo
knygoje.
Laiminga, ikilminga diena! Šventos širdžių priesaikos
diena! Tai kryžkelė, nuo kurios jaunus žmones jau ves vienas kelias,
lydės viena dalia. Tai diena, kai dviem žmonėms suteikiama teisė
vadintis garbingu šeimos vardu, kurį kiekvienas įsipareigoja saugoti
nuo bet kokios nešlovės.
Įsipareigoja. Tik... ar visuomet sąžiningai, garbingai
tuos įsipareigojimus vykdo?
Nešinos gėlių puokštėmis, mes su jaunų dienų bičiule
Regina žengiame prie jaunųjų poros išteka jos dukra.
Regiu, kaip motina apkabina savo baltąją gulbelę,
bet... vietoje džiaugsmo jos veidas apsipila graudžiomis ašaromis.
Nors tu, dukrele, saugok savo meilę, šeimos
laimę... Nekartok savo tėvų klaidų! kūkčiodama ištaria jau ilgoką
gyvenimo kelią nuėjusi moteris.
Kodėl tokią iškilmingą valandą motinos žodžiai
prasiveržia skaudžiu sielvartu?
Žvelgiu į sujaudintą Reginos veidą ir mąstau:
kada jos akyse paskutinį kartą mačiau nuoširdaus džiaugsmo blyksnį?
Anksti į šios moters širdį įsibrovusios sutemos lydi visą gyvenimą.
Apie tą nelemtą gyvenimo klaidą, nešlovę, kuriai
rimti, vienas kitą nuoširdžiai mylėję žmonės pasmerkė savo šeimą,
apie amžiną graužatį štai apie ką Regina kalba ir šiandien. Ir
ne tik ji. Ir jos buvęs sutuoktinis atvirumo valandomis kalba tą
patį:
Nusidėjome mes... Labai nusidėjome Dievui ir
savo sąžinei: dėl turto, buitinių patogumų leidome piktiems liežuviams
juodinti mūsų nuoširdžią meilę. Žiauriai nuskriaudėme ir savo vaikus,
kai šie buvo priversti patikėti (kad svetimiems neprasitartų apie
tikrąją tiesą, kai juos, galimas daiktas, užgaulios dėl išsiskyrusių
tėvų bendraamžiai) ir išgyventi visa tai, ką mes, kaip kokie artistai,
nusprendėme suvaidinti. Deja, mažoms širdelėms tai buvo ne vaidinimas,
o skaudus smūgis. Nesitikėjome, jog visa tai taip žiauriai atsigręš
ir prieš mus pačius, sužlugdys šeimą, palaimintą bažnyčioje.
Ilgai slėptą savo šeimos istoriją šie buvę sutuoktiniai
papasakojo, kai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji, ta nelemta
paslaptis, neteko prasmės.
Vidas ir Regina šeimą kūrė tikrai iš nuoširdžios
meilės. Gimė dukra, sūnus. Seno namo komunaliniame bute pasidarė
ankštoka, juolab kad kartu gyveno ir Vido tėvai. Bet jauni žmonės
nenusiminė. Nors sovietmečiu susitaupyti kooperatiniam būstui buvo
labai sunku, tačiau švietėsi kita išeitis: plėtėsi mikrorajonas,
aplinkui kilo blokinės dėžutės penkiaaukščiai. Gyventojai diena
iš dienos laukė žinios apie medinio namo nugriovimą. Jaunus žmones
džiugino artima perspektyva. Tačiau tada kaip tik ir išlindo tas
nelemtas sumanymas.
Kai pirmą kartą, dailindama žodžius, anyta atskleidė
protingą gudrybę, mes su vyru nuoširdžiai pasipiktinome: Kaip
šitaip galima? Ką žmonės pasakys? Ir iš viso!.. Kaip tai vaikams
paaikinsime? pasakojo Regina.
Tačiau anyta neatlyžo: girdi, kas čia tokio, išsituoksite
ir vėl susituoksite. Svarbu kas širdyje! Pagaliau tai tęsis
visai neilgai. Namą tuoj nugriaus. Reikia paskubėti išsituokti ir
pasidalyti gyvenamąjį plotą. Vienišai motinai su dviem vaikais tikrai
skirs dviejų kambarių atskirą butą, o Vidui su tėvais ne mažesnį
antrą. Tada bus galima išsikeisti į tikrai didelį butą visai šeimai.
Prie šios kalbos anyta, o paskui ir Vido tėvas
rasdavo progos grįžti kasdien. Taip nepajutome, kad jau ir mes patys
pradėjome svarstyti apie tėvų sumanymą kaip apie realią galimybę
pagerinti šeimos gyvenimą. Perspektyva pradėjo rodytis tikrai viliojanti.
Pagaliau kasdien mums sakomi priekaištai apie
jaunimo nepraktiškumą, norą naudotis vien tėvų užgyventu turtu nugalėjo
mes ryžomės negarbingam žingsniui... Ir šiandien prisimenu, kaip
abiem kaito skruostai ir drebėjo rankos rašant tą gėdingą pareiškimą
ištuokai.
Sopančia širdimi klausiausi šio pasakojimo. Juk
tada mes, jų draugai, bendradarbiai, daug kartų tarpusavyje svarstydavome:
kas atsitiko, kad taip staigiai iširo ši šeima? Sugyveno gražiai,
augino du vaikus, nė vieno elgesiui iš šalies žiūrint nieko nebuvo
galima prikišti. Abu rūpinosi šeima, kartu pramogaudavo, kartu atostogaudavo,
su stikliuku broliautis nė vienas polinkio neturėjo. Tiesa, Regina
kartais atviresnių pokalbių metu nusiskųsdavo dėl anytai nesvetimo
egoizmo, netgi gerokai prasikišančio miesčioniškumo. Bet to niekas
nesureikšmindavo: kuri marti, kuri anyta neranda viena kitos trūkumų?!
Ir staiga skyrybos! Pažįstamiems jie nekomentavo
nieko. Išsiskyrė, ir tiek.
Atskirus butus jauni žmonės gavo. Deja, ne taip
greitai, kaip vylėsi. Senasis namas, jų visų nelaimei, dar stovėjo
porą metų.
O tie metai eimai tapo tikra kančia. Juk išsiskyrę
kartu nevaikščios, neatostogaus, nes priešingu atveju žmonės suprastų
tikrąją jų skyrybų priežastį, kas nors pakištų liežuvį, prasidėtų
svarstymai, smerkimai.
Taigi, teko vaikščioti atskirai. O tada ir prasidėjo
blogiausia. Žmonėms kas? Išsiskyrė, vadinasi, kuris nors kaltas!
Tikriausiai abu. Kurį peiksi, prie to prilips. Ir, kaip paprastai
tokiais atvejais būna, pasipylė apkalbos: šis žinąs tą, anas matęs
kitką... Vidui jo bičiuliai, stengdamiesi išblaškyti liūdesį,
pradėjo suodžiais piešti buvusios žmonos portretą. Reginai jos
draugai atidenginėjo buvusio vyro nebūtas paslaptis. Žinoma, tokių
žmonių visuomet esama: ko neišdrįs pliaukšti žmonai, vyrui, tą pagražindami,
norėdami įsiteikti, užjausti ar tiesiog išlieti užslėptą pagiežą,
išklostys prie šeimos griuvėsių.
Taip ir tarp šios poros netruko atsirasti nepasitikėjimas.
Sukilo užgautos ambicijos: Ak, tu man šitaip? Tai aš tau taip!
Kai Regina su vaikais gavo dviejų kambarių butą,
apie bendro ploto keitimą jau neliko nė kalbos, nes abiejų širdyse
susikaupė daug nemalonių nuosėdų, užgožiančių tai, kas bendrame
jų gyvenime buvo gražu. Vidas gyveno su tėvais.
Taip ir prabėgo pro šalį šių žmonių laimė. Vaikai
užaugo su motina, tėvas buvusią šeimą rėmė, bet lankė ją jau kaip
svečias. Kurti naujos šeimos nė vienas nesiryžo, tačiau ir tarpusavio
sąjungos iš naujo nesudarė. Abiejų širdyse atsirado kartėlis, nuoskaudos.
Tačiau liko per prievartą išdraskytos šeimos ilgesys. Abu prisipažįsta,
jog tas jausmas, jaunystėje buvęs toks nuoširdus, teberusena, tačiau
dabar jis tik skaudina.
Vidas ir Regina supranta, jog yra patys kalti,
kad neatsispyrė rizikingai pagundai, nelygias vertybes materialinę
gerovę ir meilę padėjo ant svarstyklių... O pasverti nemokėjo.
Drįso rizikuoti tuo, kas venta.
Vidas sako: jei būtų galima pradėti gyvenimą iš
naujo, jei grįžtų tai, kas jaunystėje širdyje turėta, jis neabejodamas
sutiktų gyventi su šeima tame sename name iki amžiaus galo, nes
ten buvo išgyventos laimingiausios dienos.
Dabar, kai gyvenimo laikrodžių rodyklės krypsta
į saulėlydį, kai ypač būtų gerai atsiremti į vienas kito petį, jie
dar skaudžiau jaučia savo vienišumą. O liūdniausia, kad ir vaikai
jiems nerodo deramos pagarbos, tarytum keršydami už nereikalingai
patirtą moralinį skausmą. Sužinoję tikrąją skyrybų priežastį, jie
rūsčiai pasmerkė tėvų poelgį.
Ar jūs vedėte iš meilės? kartą paklausė tėvo
sūnus. Man atrodo, jog buvote tik atsitiktinai susitikę praeiviai,
galį išsiskirti kiekvienoje kryžkelėje!
Stebiu. Su kokia pagarba, su kokia meile devyniasdešimtmetė
močiutė suvytusiomis rankomis liečia pageltusią nuotrauką.
Tai mūsų vestuvinė, pasididžiuodama sako ji,
atsargiai tiesdama ją man (sumaniusiai parašyti apie ilgaamžiškumo
prielaidas) per stalą, ir jos besišypsančios akys sublizga kažkokia
vidine iluma.
Neryškūs, išblukę jaunųjų atvaizdai. Jau sunku
atpažinti raukšlių išvagotame senolės veide anos, jaunuolės bruožus.
Bet taip atrodo tik pašalinei akiai. Kiek žmogus begyventų, jam
viskas prisimena lyg būta vakar. O čia jų vestuvių diena! Juk
nuo jos prasidėjo ilgas kelias drauge. Džiaugsmų ir skausmų, sėkmių
ir praradimų kelias. Tikriausiai būta visko. Tačiau, žvelgdama į
senolės besišypsantį, dvasingą veidą, aš galvoju: su kokia panieka
nusigręžtų šitos nelengvą gyvenimą nugyvenusios moters akys nuo
kiekvieno, kas mėgintų nepagarbiai atsiliepti apie jos šeimą! Vargai,
nuoskaudos seniai nutolo, liko atmintyje tik tai, kas buvo šeimos
židinyje miela, šventa. Liko visam amžiui.
© 2007 XXI amžius
|
