„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. lapkričio 16 d., Nr. 11 (96)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Šeimos, aš jūsų neapkenčiu“

Apie Europos Parlamento šeimos politiką

Alexandre Havard

Spalio 12 dieną Seime vyko konferencija „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“. Joje pranešimą skaitė Alexandre Havardas – Lyderystės plėtros Europos centro direktorius. A.Harvardas yra baigęs vieną Prancūzijos pagrindinių teisės mokyklų, dirbęs advokatu keliose Europos šalyse, taip pat Strasbūre. 2007 m. Niujorke išleista jo knyga „Dora lyderystė – asmeninio tobulėjimo darbotvarkė”. Spausdiname konferencijoje skaitytą pranešimą.

„Šeimos, aš jūsų neapkenčiu”… Šios žymios frazės autorius prancūzas liberalas ir homoseksualas rašytojas Andre Židas (André Gide), 1947 m. gavęs Nobelio literatūros premiją, primena mums, kad individualistinis liberalizmas ne mažiau nei kolektyvistinis socializmas skelbia bjaurėjimąsi šeima.

Tie, kuriems yra tekę studijuoti Sovietų Sąjungos istoriją, prisimena rusų bolševikės, už socialinės gerovės klausimus atsakingos liaudies komisarės Aleksandros Kolontaj 1918 m. rugsėjo mėnesį pasirodžiusiame dekrete „Dėl šeimos ir santuokos” numatytas priemones, kurių tikslas – remiantis marksizmo ideologija panaikinti šeimą. Šios priemonės, kurios tuo metu rodės revoliucingos, mūsų laikais atrodo „primityvios”, palyginti su dabartine Europos Parlamento šeimos ir santuokos politika, artima Europos civilizacijos naikinimui.

Ne visi europiečiai mėgsta Europos civilizaciją. Žeromas Leženas (Jérōme Lejeune), labiausiai pripažintas XX a. genetikas, prancūzų profesorius, 1958 m. atradęs Dauno sindromą sukeliantį geną, kartą man pasakojo, kaip praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje per tarptautinę konferenciją prie jo priėjo moteris ir tarė: „Profesoriau, ar jūs žinote, kodėl mes norime sunaikinti šeimą? Mes norime sunaikinti šeimą, kadangi siekiame sunaikinti judėjų-krikščionių civilizaciją”.

Bandant suprasti, kokios jėgos inspiruoja šios mirties kultūros atstovus, vertėtų perskaityti Fiodoro Dostojevskio „Demonus“. Skaitant apie Margaret Sanger (1879-1966), vienos iš pastarosios „kultūros“ architekčių, gyvenimą (M.Sanger buvo JAV gimimų kontrolės aktyvistė, negatyviosios eugenikos šalininkė, kurios tikslas – mažinti vaisingumą tarp „genetiškai nevisaverčių“ asmenų, naudojant abortus, sterilizaciją ir pan., Planuotos tėvystės organizacijos įkūrėja), Aleksandra Kolontaj „atrodo kaip angelas” demonų hierarchijoje.

Viena brutaliausių pastarojo meto prieš šeimą nukreiptų ardomųjų atakų buvo vadinamųjų „alternatyvių šeimų” kūrimo skatinimas ir įteisinimas. Tai – porų, kurios gyvena kartu nesusituokusios, nepriklausomai nuo lyties, teisinis pripažinimas bei teisės jiems įsivaikinti vaikus suteikimas.

„Alternatyvi šeima” yra manipuliacinė sąvoka. Čia pateikiama nuoroda į šeimą, kai iš tikrųjų jos nėra. Dažniausiai tai – nepriklausomų individų, besinaudojančių tuo pačiu šaldytuvu, sambūris. „Alternatyvios šeimos“ apibrėžimas yra manipuliacinis dar ir todėl, kad jis sukuria „laisvės įspūdį” ten, kur laisvės iš tikrųjų nėra ir kur reikia kalbėti apie vergovę – aistrų vergovę.

Kolektyvinis socializmas ir individualistinis liberalizmas turi bendras šaknis: jie abu yra didesnio – XVIII a. prancūzų filosofų Švietimo epochos projekto apraiškos. Jų požiūriu, žmonės – tarsi socialinės mašinos sraigteliai. Nesuvokdamos tikrojo blogio koncepcijos, pastarosios ideologijos socialines problemas priskirdavo asocialiam žmogaus elgesiui, kurį galėtų sunaikinti „apšviestieji atstovai“, pasitelkdami socialinę inžineriją.

Marksizmas žlugo, tačiau Švietimo epochos projektas dar toli gražus nėra miręs. Daug Europos Parlamento narių laiko save tais „apšviestaisiais atstovais” ir mėgina užkrauti savo ideologiją „mažiau išsilavinusiems žmonėms”, „naujagimiams”, kurie neseniai tapo Europos Sąjungos nariais.

Man, kaip prancūzui ir „Europos tėvo” Robero Šumano dvasiniam sūnui, labai gėda dėl tokio požiūrio – man jis atrodo bjaurus ir groteskiškas. Tuo metu, kai milijonai žmonių mokėjo didžiulę bolševikinės vergijos kainą, didelė dalis dabartinių Europos Parlamento narių negailėjo pagyrų trockizmo ir maoizmo nuopelnams, neužmiršdami kiekvieną vasarą pašildyti savo sėdynių prieš saulutę Prancūzijos Rivjeroje.

Užuot nagrinėjusi „alternatyvių šeimų” klausimą, Europa turi numatyti politiką bei priimti įstatymus, kurie prisidėtų prie patvarios šeimos (family of always), kuri yra pagrindinė visuomenės ląstelė, atkūrimo.

Gamtos dėsniai mums kalba, kad šeima yra grindžiama santuoka, kurioje stabili ir abipusė vyro ir moters dovana sukuria aplinką, tinkamą jų vaikams jaustis oriai bei ugdyti savo sugebėjimus.

Gyvenimo susidėjus formos, kai sugyventiniams suteikiamos svarbios socialinės, finansinės ir paveldėjimo teisės, prilygstančios toms, kurias turi santuokoje gyvenančios poros, klibina visuomenės pamatus. Napoleonas Bonapartas, Prancūzijos Civilinio kodekso autorius, pripažino pagrindinius gamtos dėsnių principus, teigdamas, kad „sugyventiniai ignoruoja įstatymą; įstatymas ignoruoja sugyventinius”.

Ar galima teigti, kad sugyventiniai turi specialias sugyventinių teises? Ar galima sakyti, kad sugyventiniai – homoseksualai ar heteroseksualai – turi teisę įsivaikinti vaikus? Ar galima tvirtinti, kad homoseksualai bei lesbietės turi teisę tuoktis?

Teisės negali būti tvirtai nustatytos, kai nėra protu pagrįstos žmogaus ar žmogaus prigimties koncepcijos. Nors tai skamba tragiškai, daug žmonių šiandieną turi tokią žmogaus ir žmogaus prigimties sąvoką, kuri prieštarauja gamtos nustatytai tvarkai ir visam sukauptam patyrimui.

Kartą sutikau verslininką, kuris imigravo į Jungtines Valstijas kartu su savo žmona. Vėliau su ja išsiskyrė ir grįžo į savo tėvynę, palikdamas ją vieną svetimoje šalyje. Netrukus po to jis apsigyveno kažkurioje Europos šalyje su dvidešimčia metų už jį jaunesne moterimi. Į klausimą, kodėl jis išsiskyrė su savo žmona, jis atsakė, kad mums abiems buvo po keturiasdešimt ir būtų buvę nenormalu tęsti gyvenimą kartu.

Pagal šio verslininko ribotą supratimą apie gyvenimą, santuoka yra tik seksas, todėl užsiiminėti seksu su moterimi, kuri pasiekė brandų 40 metų amžių, yra nenormalu. Taigi pakeiskime ją kitu modeliu.

Kartą gėriau kavą su savo geru draugu ir jo žmona. Mūsų pokalbis pakrypo apie gėjų santuokas. Mano draugo žmona išreiškė nuomonę, kad homoseksualams turėtų būti suteikta teisė tuoktis ir įsivaikinti vaikus. Tuomet aš naiviai paklausiau: „O kaipgi dėl vaikų teisės turėti motiną ir tėvą”? „Aleksai,- dalykiškai atsakė ji, – tu nebūtinai turi būti moteris, kad būtum motina”.

Kad tokios nuomonės reiškiamos vis dažniau, jos netampa mažiau dramatiškos, jei nevartosime žodžio „siaubingos”. Jei neturėsime protu grindžiamos žmogaus, kaip mąstančios būtybės, koncepcijos, mes netrukus apsižiūrėsime, kad gyvename pasaulyje be teisių ir teisybės – Aušvico ir Kolymos pasaulyje.

Prisimenu bylą, kurią man, jaunam teisėjui, teko nagrinėti Strasbūre. Jauna pora, susierzinusi dėl savo sūnaus nepaliaujamo verksmo, įdėjo jį į šaldytuvą ir uždarė duris. Vaikas netrukus mirė. Šie žmonės nebuvo šių dienų hitleriai ar stalinai.

Tai buvo malonūs, paprasti viduriniosios klasės savo profesijos atstovai. Jie turėjo automobilį, televizorių, šunį ir... vaiką. Jeigu mes nejaučiame skirtumo tarp žmogaus ir jogurto dėžutės, mes visi greitai galime pavirsti barbarais.

Žmogaus prigimtis nėra iliuzija. Tai nėra abstrakti, galbūt nereali psichinė struktūra, kažkas ezoteriško. Pagunda „išlaisvinti” žmones iš jų pačių prigimties yra tai, kas vienija visas materialistines pasaulėžiūras. Kai kurie filosofai, tokie kaip Ničė, Sartras ir de Bovuar, apskritai atsisakė pripažinti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip žmogaus prigimtis. Jiems viskas apsiribojo žmogaus valia. Protas nereiškė nieko.

Šiek tiek vėliau rašytoja ir buvusio Prancūzijos teisingumo ministro žmona Elisabeth Badinter prakalbo apie būtinybę nedelsiant išlaisvinti moteris nuo jų moteriškumo, įrengiant inkubatorių, kuriame vaikas galėtų būti brandinamas devynis mėnesius, taip pat išlaisvinti vyrus nuo vyriškumo, išvystyti technologijas, kurios padėtų vyrams pastoti ir pagimdyti vaiką. E. Badinter skelbtas biologinės prigimties neigimas yra madingas ir gana plačiai paplitęs. Savo dvasia jis taip pat yra totalitarinis. Tai – projektas, vertas sovietų biologo šarlatano Trofimo Lysenkos. (T. Lysenka – sovietų biologas, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vadovavęs kampanijai prieš genetikos atradimų taikymą žemės ūkyje.) Pats savaime jis neturi ateities, tačiau kol žmonės jį galutinai perpras, jis gali padaryti daug žalos.

Ten, kur pradedamas kvestionuoti žmogaus prigimties nekintamumas, žmogaus teisės neegzistuoja. Žmogaus teisės yra šventas ir neliečiamas dalykas, kadangi jos yra įrašytos mūsų (nekintančiose) žmogiškose prigimtyse. Jas gali saugoti tokios tarptautinės konvencijos, kaip 1948 metų Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, tačiau jų šaltinis yra kitas. Jos peržengia visas parlamentų, teismų ir tribunolų ribas.

Pernelyg dažnai teisingumas ir demokratija nėra vieningi. Kartais žmogaus teisės yra apribojamos ar netgi sutrypiamos: Jungtinėse Valstijose nuo Vašingtono iki Linkolno buvo įteisinta vergovė. Hitleris buvo išrinktas demokratiškai. Daugybė Vakarų intelektualų didžiąją XX amžiaus dalį – marksizmą laikė tiesos doktrina, nepaisydami nenuginčijamo jos žlugimo įrodymo dešiniojoje Berlyno sienos pusėje.

Teisingumas reiškia, kad žmonės turi pagrindines teises, kurias lemia ne socialiniai susitarimai, o nekintanti žmogaus prigimtis. Jos yra grindžiamos protu, todėl jų neveikia viešosios nuomonės kaita. Auksinė etikos taisyklė yra tokia: „Visų pirma protas, o tik po to – valia”.

Moralinio reliatyvizmo šaknys glūdi moderniojoje filosofijoje, prasidėjusioje nuo R. Dekarto ir kulminaciją pasiekusioje su I. Kantu, filosofais, sukūrusiais naują minties sistemą, kuri kirtosi su senovės graikų tradicija. Jie pakeitė graikų realizmą nauju mąstymo būdu, kuris vadinosi imanentizmas.

Realizmas reiškia, kad aš galiu suvokti realybę – dalyką, objektą, egzistuojantį už mano proto ribų. Imanentizmas, priešingai, reiškia, kad tai, ką aš suvokiu, nėra objektyvi realybė, o galbūt mano proto ir sąmonės iliuzinis produktas. Žmogaus prigimtis, gamtos dėsniai, santuoka ir šeima nustoja būti realybe: jie tampa iliuzija.

Europos Sąjunga buvo sukurta siekiant sustabdyti „Vakarų nuosmukį”. Tenka apgailestauti, kad sparti moralinio reliatyvizmo plėtra Europoje po Antrojo pasaulinio karo smarkiai apribojo žmogiškąją ir kultūrinę naudą, kurios būtų buvę galima tikėtis iš Europos integracijos.

Per pastaruosius 20 metų, o ypač pastarajame dešimtmetyje, buvo labai stengiamasi numatyti Pro-death priemones europiniu lygmeniu. 2000 m. kovo 17 dieną Europos Parlamento frakcijoms pavyko patvirtinti nutarimą (panaudojant politinę įtaką), siekiant kartu „ne santuokoje, nepriklausomai nuo lyties“ gyvenančių porų teisinio pripažinimo bei „padaryti greitą pažangą abipusio porų gyvenimo kartu ne santuokoje įvairių formų teisinio pripažinimo, taip pat tos pačios lyties asmenų santuokų ES įteisinimo srityje”.

Europos Parlamentas pasipriešinimą tokiai politikai vadina „homofobija“, reiškiančia psichinės ligos diagnozę pasisakantiems prieš gėjų klausimą. Taip kuriamas aukštyn kojom apverstas Orvelo moralinis pasaulis, kuriame tai, kas gera, yra bloga, o tai, kas bloga, yra gera.

Ar Vakarų moralinė savižudybė dar toli? Europa nutolo nuo pačių vertingiausių graikų filosofų pasiekimų, atmesdama pačią objektyvios tiesos apie žmogaus prigimtį žinojimo galimybę. Šiuolaikinis teisinis pozityvizmas atmeta pagrindinį romėnų teisinio mentaliteto principą – teisės apibrėžimą: „id quod iustum est” (tai, kas yra teisinga) ir teigia, kad teisė yra parlamento priimti įstatymai ar vyriausybės dekretai. Jei nėra galimybės žinoti objektyvią tiesą apie žmogaus prigimtį, jei įstatymai negali turėti apibrėžto etinio turinio, tuomet filosofija ir teisė yra tiesiog žmonių santykių reguliavimo metodai.

Ekonominių interesų susiliejimas yra europinės integracijos priemonė. Tačiau be rimto žmogiškųjų ir kultūrinių vertybių atspindėjimo, privalančio lydėti šį procesą, Europos vienybė bus paviršutiniška ir trapi.

Savo gyvenimo pabaigoje, septintajame dešimtmetyje, Roberas Šumanas, Europos Sąjungos tėvas, buvo labai susirūpinęs dėl Europos moralinio puvimo ir šia tema pasakė keletą įsimintinų kalbų. Esminių moralinių vertybių paneigimas, moralinis reliatyvizmas kelia didžiulę grėsmę Europos piliečiams. Pagunda „pakeisti Europos lytį” reliatyvistiniu pagrindu yra istorinė, moralinė ir dvasinė savižudybė.

Neseniai iš komunizmo išsivadavusių Europos šalių „misija” – pažadinti Europos „instinktyvias galias”. Tai reikštų, kad pažeminimo, vergovės ir liūdesio dešimtmečius galima interpretuoti ir pozityviai, kaip pasirengimą įgyvendinti istorinę užduotį, kuri yra tiesiogiai susijusi su Europos išgelbėjimu.

Sprendimų priėmėjai turi demonstruoti įžvalgumo ir praktinės išminties sugebėjimus. Prieš priimdami sprendimą ar įstatymą, jie privalo kritiškai išanalizuoti surinktą informaciją. Tai reiškia, kad turi būti atskiriami faktai ir nuomonės, tiesa ir melas. Šiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodo nemažai melagingos informacijos.

Tarybiniai skaitytojai buvo įpratę skaityti tarp eilučių. Tačiau demokratinių visuomenių skaitytojai yra įpratę viską priimti už gryną pinigą, todėl privalome atsijoti gaunamą informaciją bei pranešimus ir perleisti juos per tam tikrą kritikos filtrą. Tai nereiškia, kad kiekviename žingsnyje turime įtarti manipuliaciją, tačiau privalome ugdyti sveiką kritikos dvasią tiek sau, tiek ir kitiems.

Svarbu nuolat prisiminti, kad pavojingiausia propaganda ta, kuri nėra pripažįstama tokia. Tai – nuolatinis „lašėjimas“ agresyvių, iš anksto suformuotų ar materialistinių idėjų, kurias mums primeta konkuruojantys dėl socialinių lyderių pozicijų asmenys, pasitelkdami žiniasklaidą, siekdami asmeninės sėkmės.

„Tolerancija”, kuri suprantama kaip moralinis reliatyvizmas, yra vienas tų demagoginių žodžių, žiniasklaidoje sutinkamų kiekvieną dieną. Tolerancija užėmė teisingumo vietą. Jūs nebeturite būti teisingi, jūs tiesiog privalote būti „tolerantiški” ir priimti bet kokią moralinę poziciją, net jei ši iš esmės prieštarauja moraliniam gamtos dėsniui.

Sprendimų priėmėjai turi būti drąsūs. Norint būti drąsiu, nepakanka veikti vien pagal savo sąžinę. Daugybė teroristų veikia pagal savo sąžinę. Drąsa prasideda tuomet, kai aš imu lavinti savo sąžinę nuoširdžiai ir sistemingai ieškodamas tiesos. Drąsa taip pat reiškia, kad aš neveikiu nemoraliai ir neteisinu savo elgesio, pirštu rodydamas į mane supantį amoralumą (populiarusis „visi taip daro” argumentas). Kai atvykstu į darbą ar parlamentą, aš neatsisakau savo vertybių kaip žmogus, paliekantis savo skrybėlę prie durų. Drąsa reiškia, kad aš nepasiduodu madingoms tendencijoms. Norėčiau priminti Aleksandro Solženicyno atvejį. Žmogaus, kuris nesudrebėjo ir išliko tiesos liudytoju ir tai darė totalitarinio režimo, pasmerkto griuvimui, sąlygomis. Žymiausias šalies rašytojas buvo kalinamas ir ištremtas iš savo šalies. Solženicyno reputacija buvo aukšta tiek jo šalyje, tiek užsienyje tol, kol jis sugebėjo apsiriboti vien stalinizmo kritika tokiuose savo ankstyvuose darbuose, kaip „Viena Ivano Denisovičiaus diena”. Tai atitiko tuometinio Sovietų lyderio Chruščiovo, organizavusio kampaniją, nukreiptą prieš Stalino asmenybės kultą, tikslus. Tai taip pat tiko daugybei Vakarų intelektualų, kurie žavėjosi Spalio revoliucija, tačiau jautė, kad Stalinas ją išdavė.

Savo vėlesniuose kūriniuose Solženicynas aiškiai parodė savo priešiškumą ne tik Stalinui, bet ir Leninui bei Spalio revoliucijai. Jis netgi nepripažino Vasario revoliucijos. Nieko nedelsdamas Solženicynas parašė atvirą laišką Sovietų vadovybei, atskleisdamas savo neortodoksines pažiūras. Taip jis užsitraukė ne vien sovietinio režimo, bet ir daugybės Vakarų intelektualų, buvusių jo rėmėjų, jautusių didelę simpatiją „revoliucijos reikalui“, amžiną priešiškumą.

Išsiųstas į tremtį į Vakarus, Solženicynas buvo nesuprastas ir sulaukė pašaipų dėl savo nesugebėjimo reikšti pagarbą moraliniam reliatyvizmui. Auganti rašytojo kritikų armija, neįstengianti susitaikyti su pasaulėžiūra, kuri prieštarauja jų pačių pasaulėžiūrai, netrukus pavertė jį visos laisvės ir pažangos priešu. Tačiau Solženicynas išliko visiškai ramus. Mes turime sekti jo pavyzdžiu.

Kitas pavyzdys – katalikas genetikas Ž.Leženas, kurį galima laikyti drąsos kovoje už gyvybę pavyzdžiu. Kai 1958 metais Ž.Leženas atrado Dauno sindromo priežastį, jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje, ir jis buvo pristatomas kaip galimas kandidatas Nobelio premijai gauti. Jo atradimas suteikė viltį, kad baisi liga gali būti išgydoma ir atvėrė visiškai naujus kelius genetikos srityje. Iš Jungtinių Tautų konferencijos sveikatos klausimais tribūnos mokslininkas pareiškė, kad „gyvenimas yra faktas, o ne troškimas”. Pasibaisėjęs JT augančia prieš gyvybę nukreipta ideologija, jis drąsiai metė iššūkį tarptautinio renginio dalyviams: „Šiandien čia mes turime galimybę stebėti, kaip sveikatos institutas pavirsta mirties institutu”. Išsakęs visą tiesą be kompromisų, jis savo žmonai danei vėliau pripažino: „Šiandien aš praradau savo Nobelio premiją”.

Reikalaudamas paremti mokslinę tiesą ir iš jos kylančią moralinę tiesą, Leženas pasipriešino to meto dvasiai, 1968 m. gegužės revoliucinei dvasiai. Greitai aplink jį susikūrė nuodinga atmosfera. Jo dukra Klara prisimena pakeliui į mokyklą dviračiu pravažiavusi tėčio universitetą. Sienos buvo aprašinėtos didžiulėmis juodomis raidėmis: „Drebėk, Ležene! Tave stebi revoliucinis studentų judėjimas!” bei „Leženas yra žudikas. Nužudykite Leženą!” ir „Leženas ir jo mažieji pabaisos (vaikai su Dauno sindromu) privalo mirti!” Susitikimuose jis būdavo puolamas žodžiais, o kartais patirdavo ir fizinį smurtą. Leženo daugiau nebekvietė į tarptautines konferencijas genetikos klausimais, nutrauktas ir jo mokslinių tyrinėjimų finansavimas. Mokslininkas buvo priverstas išformuoti savo laboratoriją ir tyrimų grupę. Taigi, būdamas 38 metų amžiaus, Leženas tapo jauniausiu prancūzų medicinos profesoriumi ir Prancūzijos fundamentaliosios genetikos pirmtaku. Žmogus, kurio laukė puiki ateitis, apdovanojimai, pripažinimas, pačiame jėgų žydėjime nebeteko bendražygių, finansavimo ir netgi vietos biure. Jį paliko draugai, smarkiai kritikavo spauda – Leženas tapo socialiniu pariju. Visa tai jis priėmė labai ramiai ir džiaugėsi nepasidavęs blogiui. Mokslininkas mirė 1994 metais, Velykų sekmadienį, po trumpos, tačiau kankinančios ligos, kuri prasidėjo Didžiosios savaitės trečiadienį.

Taigi mes turime būti stiprūs ir rodyti teisingumą, protą, drąsą bei savikontrolę. Tai yra keturios pagrindinės dorybės, kurias Platonas ir Aristotelis nurodė prieš 2500 metų. Tai yra dorybės, kuriomis turime remtis, kai iškyla pavojus mūsų šeimos ateičiai – mūsų vaikų ir mūsų visuomenės ateičiai. Lai pavyzdžiai tų, kurie nepasidavė blogiui komunistų valdymo laikotarpiu, padeda jums padaryti tinkamus pasirinkimus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija