Tėvynės juk neatsiveši

Algimantas Černiauskas

Urtė Šėgždavičiūtė (antra iš dešinės) savo piešinių parodos atidaryme

Keletas U. Šėgždavičiūtės piešinių

Pasibaigė 2007 metai. Šampano ir fejerverkų šūviais sutikti Naujieji metai. Prekybininkai trina rankas: Kalėdos (?) Lietuvoje jau kainuoja milijardą litų. Pramogų verslo žvaigždės skaičiuoja uždirbtus milijonus, nekreipdami dėmesio, kad iš televizijos ekranų pelenais krenta perdegusios lietuviškos estrados „žvaigždės“, nes į jų vietą, trokšdami tapti vienadienėmis šlovės plaštakėmis, rikiuojasi nauji šauktinių būriai, kuriuos formuoja daugiaveidė pragaro mašina, turinti daugybę vardų ir tikslų. Tikslus lengviau įvardyti, nes jie jau žinomi tūkstančius metų. Šlovės, besaikės prabangos ir valdžios godulys žudė žmones, griovė bendruomenes ir trynė iš pasaulio žemėlapio dideles ir galingas valstybes.

Nė metams neprabėgus išnyks iš atminties televizorių ekranų mirgėjimo sukelti šventiniai miražai ir prisiminsime tik tai, ką patyrėme, ką sukūrėme patys. Ne, ne pasaulį – gyvenimo šventę, jei sugebame ją sukurti, nes šiaip mes nė dulkės sukurti nemokam. Mes tik keliame jas griaudami pasaulį. Griauti ypač gerai išmokome sovietmečiu, kai dirbdami bet kokį darbą išmokome keiktis, pamiršdami, kad mūsų protėviai dirbdami dainavo. Jiems dainuojant susidarydavo užburtas ratas, kur nesuprasi, ar žodžiai darbus apšviečia, ar darbai gimdo žodžius dainomis virsdami. Ta degradacija paspartėjo eurokomjaunuoliams nuvertinus žemdirbio, fizinio darbo prasmę. Darbo, kurį užbaigus sieloj siaučia šventė. Sieloj, o ne ekrane.

Mano karta vaikystėje tikėjo, kad žvaigždėtą Kūčių vakarą pasaulio paslaptis, išmintį žmonėms suprantama kalba byloja paukščiai, žvėrys ir gyvulėliai. Tačiau vienkiemiai išnyko, tvartai ištuštėjo. Gal jau ir Kristus nerastų vietos gimti? Negims juk jis AK...MA...RI.... salėse – menėse ar galvijų komplekse. (Bet antro gimimo ir nereikia – nes lauktų antras nukryžiavimas. Greitesnis. Su tiesiogine transliacija, reklaminiais intarpais apie „komplekso“ produkciją ir politikų apgailestavimais.)

Jei tikėtume žiniomis, atskriejančiomis iš miesto, kaime liko tik užkietėję runkeliai ir prasigėręs jaunimas. Keista, kaip greitai runkeliukai, suvežti tėvų mašinomis į Vilnių, susimūrijo į „Babelio“ bokštą, iš kurio nesimato Lietuvos. Žiūri Jonas iš Joniškėlio į ekraną ir negali atsistebėti: kuo kvailesnis – tuo garsesnis (nes garsiau rėkia ir į pranašus taikosi), kuo chamiškesnis, tuo reitingai didesni ir vieta programos tinklelyje geresnė. Verslui, politikams ir didžiajai daliai žiniasklaidos Lietuvoje pavyko išauginti teletabių kartą, kuriai „žymių“ žmonių apatinių baltinių spalva svarbiau nei kultūrinis gyvenimas ar politiniai įvykiai, saugios, apsišvietusios visuomenės kūrimas.

Man pasisekė. Gyvenu su savo artimaisiais ir draugais Merkinėje. Sėdžiu sau Advento vakarą Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro parodų salėje ir žvelgiu į atidaromą Urtės Šėgždavičiūtės (Vilniaus Žemynos mokyklos X klasės moksleivės) piešinių parodą. Jos darbų tematika šiek tiek primena prieš keletą metų čia eksponuotus Albinos Žiupsnytės kūrinius. O gal tai dienoraštis vaiko, žiūrinčio į nesusikalbančių suaugusių pasaulį, į beprotišką didmiestį, kuriame aukštaūgių namų dėžutės atrodo tarsi būtų sudėliotos iš televizorių. Tuose butuose-ekranuose sustingo užsimerkusių, o gal tiesiog kurčių ir aklų žmonių siluetai. Kai kurie iš jų kregždutėmis sklendžia pro „langus“, bet sklendimas kažkoks infantiliškas. Aišku, kad jie, neturėdami jokio tikėjimo, tikslo ir svajonės kris kraujo lašais ant žemės. O štai mergaitė bėga takeliu aitvaru nešdama laišką. Šį kartą man. Ir skaitau Urtės dovanotą savadarbį atviruką: „Žmonės sako, kad Kalėdos – stebuklų metas. O gal stebuklų metas yra nuolatos? Manau, jog ši šventė esti proga tą stebuklingumą prisiminti ir naujai nudžiugti dėl gražių gyvenimo dalykų, kurie mus supa nuolat. Matyt, reikia tik turėti tinkamą žvilgsnį ir pastebėti“. Kaip tai primena M. K. Čiurlionio raginimą žvelgti į pasaulį plačiai atmerktomis vaiko akimis.

Merkinės jaunimas, susibūręs į etnokultūros klubą „Kukumbalis“, kartu su ansambliu iš Punios „Levandėlė“, vadovaujamu Onutės Kizelienės, tą vakarą tradiciškai repetavo Kūčių stalą. Dabartinis mūsų gyvenimas, kai jau ir kaimas prarado tikrąją metų laikų ciklo prasmę, tradicijas ir reikšmę, virsta begaliniu bėgimu tiesia linija nesibaigiančioje rūpesčių lavinoje, kurios mes niekada nei aplenksime, nei įveiksime. „Kūčių stalo repeticija“ yra bandymas sugrįžti į save, galimybė susikaupti, klubo vaikams pabūti su savo tėveliais ir bendraminčiais kartu belaukiant Vakarinės žvaigždės užtekėjimo, bandant chaotiškai dabarčiai sugrąžinti harmonijos ir priklausomybės kosmosui pojūtį. „Kukumbalis“ tą bando daryti remdamasis tradicinėmis Merkinės krašto Advento ir kalėdinėmis dainomis, rateliais.

Štai „Kukumbalio“ vadovė Rita Černiauskienė gavo buvusios (jaunimas sako, kad nėra „buvusių“, o yra „senės“) kukumbalietės, dabar studijuojančios Anglijoje Evelinos Dzimanavičiūtės laišką, kuriame yra tokie įsimintini žodžiai, primenantys Oginskio polonezo nostalgiją: „Tėtis, mama, brolis atvažiuoja. Tėvynės juk neatsiveši...“

Žiūriu į šiuos jaunus žmones ir galvoju, kokie jie gražūs, kai jų lūpomis pakviestas iš Mardasavo pamerkio pievų atbėga elnias devyniaragis, kurį ilgus dešimtmečius godojo Petras Zalanskas – seniai besiilsintis pasaulyje, į kurį tikėjo ir į kurį ėjo visą gyvenimą dirbdamas su daina lūpose.

Merkinė, Varėnos rajonas

© 2008 „XXI amžius“