Pasaulinis jaunimo susitikimas Ženevoje
Ignė Rotautaitė
|
Grupė jaunuolių iš Lietuvos
Ženevoje sutiko Naujuosius metus
|
Kol visi planavo, kur praleisti žiemos atostogas
ir sutikti Naujuosius metus, mums pasitaikė puiki proga atostogas
praleisti Šveicarijoje, pailsėti bei pasisemti naudingų žinių pasauliniame
jaunimo susitikime.
Į Ženevą buvo kviečiamas jaunimas nuo 16 iki 35
metų. Lietuvai šiame susitikime atstovavo apie 900 žmonių. Tiesa,
anykštėnai į tokią kelionę leidosi pirmą kartą. Galbūt todėl mes
buvome tik keturi: Joana Juodviršytė, Edgaras Dūdėnas, Gabrielė
Griauzdaitė ir šių eilučių autorė.
Nuo 2007 metų gruodžio 28 iki 2008 sausio 1 dienos
Ženeva, Šveicarijos sostinė, buvo išrinkta Taize žiemos susitikimo
šeimininke ir jai buvo suteikta garbė priimti tūkstančius Europos
piligrimų. Tai 30-asis Europos jaunimo susitikimas, jo metu įvairių
tautų bei religijų atstovai bendrai meldėsi, įrodydami, kad visi
pasaulio žmonės siekdami vieno tikslo gali tapti tvirta bendruomene.
Susitikimo šūkį Pasitikėjimo piligrimystė žemėje puikiai atskleidė
susitikimo šeimininkai šveicarai, kurie jau nuo pat vasaros labai
kruopščiai ruošėsi priimti piligrimus ir visus atvykėlius sušildė
savo nuoširdumu, paslaugumu ir svetingumu.
Išvažiavome antrąją Kalėdų dieną, išklausę šv.
Mišias Panevėžio Šventosios Trejybės bažnyčioje. Kelionėje dalijomės
savo mintimis, norais, siekiais, kuriuos tikėjomės patirti kelionėje.
Vakarais ir rytais vyko pamaldos, jų metu daug giedojome, šlovinome
Viešpatį.
Atvažiavę į vietą apsidžiaugėme, kad gyvensime
Prancūzijos priemiestyje. Turbūt daugiau nė vienam lietuviui neteko
kirsti Prancūzijos ir Šveicarijos sienos du kartus per dieną. Labai
apsidžiaugėme išgirdę, kad gyvensime visi kartu, o su mumis ir kunigas
Jonas Morkvėnas, dar neseniai buvęs Anykščių parapijos kunigas.
Nuvykę pas šeimininkus sulaukėme labai malonaus priėmimo. Po kelionės
šiek tiek pailsėję, leidomės apžiūrėti garsųjį rašytojo Voltero
miestelį. Po ekskursijos išskubėjome į Palekspo rūmus, kuriuose
vyko dienos ir vakaro pamaldos bei buvo dalijamas maistas.
Kitomis dienomis rytais parapijoje vyko pamaldos,
po jų - grupelių susitikimai. Mūsų grupelėje buvo trys kroatai,
du lenkai, prancūzė ir mes, dvi lietuvės. Trečiąją dieną buvo aukojamos
bendros visų lietuvių šv. Mišios. Gruodžio 31-ąją leidome sau pailsėti
ir pusdienį praleidome senamiestyje. Vakare, laikrodžiui mušant
dvyliktą, bažnyčioje vyko pamaldos. Išėję į lauką buvome labai nustebinti,
nes danguje pasirodė vos du fejerverkai. Vietiniai gyventojai mums
paaiškino, kad fejerverkus jie leidžia per Kalėdas, o per Naujuosius
metus tik tai, kas liko. Naujametinio vakarėlio metu turėjome puikią
progą ne tik susipažinti su vietiniais gyventojais, bet ir paskanauti
jų paruošto maisto. Skoniu tikrai nebuvome labai pradžiuginti
juk lietuvių virtuvė visiškai kitokia.
Paskutiniąją dieną praleidome su mus priglaudusia
šeima: kartu pietavome, dalijomės įspūdžiais apie prabėgusias dienas,
daug pasakojome apie Lietuvą ir Anykščius. Po pietų šeimininkas
Džiovanis mus nuvežė į kalnus, jų viršūnėje važinėjome rogutėmis
ir džiaugėmės vaizdu iš aukštybių. Vakare pajudėjome namų link.
Laikas prabėgo taip greitai, kad net nepastebėjome. Suvokėme tik
tada, kai įlipę į autobusą išgirdome visus šnekant lietuviškai.
Po 18 valandų atvykome į Prahą. Čia katedroje dalyvavome šv. Mišiose,
po jų gavome palaiminimą iš kardinolo Miroslavo Vlko.
Atostogas praleidome nuostabiai. Tai buvo nepaprasta
kelionė, nes tai buvo kelionė arčiau Dievo. Jėzus sakė: Su kuo
galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?
Ji - tarytum garstyčios grūdelis, sėjamas dirvon, esti mažiausias
iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas
daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali
susisukti lizdą padangių sparnuočiai (Morkaus 4, 30-32). Mūsų širdyse
tas garstyčios grūdelis pasėtas jau seniai, bet po šios piligriminės
kelionės tas grūdelis tapo didesnis už visas daržoves, tikimės,
kad jis nenuvys, bet ir toliau leis šakas.
Esame labai dėkingi Anykščių Šv. Mato bažnyčios
kunigui Justui Jasėnui ir dekanui klebonui kanauninkui Stanislovui
Krumpliauskui už begalinį rūpestį, pagalbą ir paramą. Turėjome puikią
progą susipažinti su kitų kultūrų ir religijų žmonėmis, pažinti
kitų šalių gyvenimą, sustiprinti anglų kalbos žinias, o svarbiausia
- priartėti prie Dievo ir pajusti žmonių bendrumo didybę siekiant
vieno tikslo.
© 2008 XXI amžius
|