Jaunimas žengia kartu dvasinio ieškojimo kelyje

Livija PAKLONSKAITĖ

Pranciškoniškas jaunimas pakeliui į Kretingą

Vaikų pensionate vaidiname spektaklį apie šv. Pranciškų

Kalba Lietuvoje viešėjęs generalinis ministras br. José Rodriguez Carballo, OFM

Dvasingas jaunimas

Pranciškoniškasis jaunimas – tai jaunimo brolija, pašaukta Šventosios Dvasios dalytis krikščioniško gyvenimo patirtimi pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą. Jaunimas kartu su mažesniaisiais broliais pranciškonais (OFM), kapucinais, konventualais, Šventos Klaros neturtėlės seserimis, pranciškonais pasauliečiais sudaro didžiulę šeimą, kurios nariai gausiai paplitę po visą pasaulį.

Lietuvos Pranciškoniškojo jaunimo daigai pradėjo augti kartu su Lietuvos nepriklausomybės aušra. 1995 metais šalia atkurto Kretingos vienuolyno įsteigta Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba pradėjo burti draugėn vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių. Šie susibūrimai tapo jaunimo dvasingumo, draugystės, gerumo ir meilės centru. Vėliau jaunimas pradėjo burtis ir prie kitų brolijos centrų Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje. Taip pamažu susiformavo „Lietuvos Pranciškoniškojo jaunimo brolija“, kuri šiuo metu jungia apie šimtą jaunų žmonių.

Kiekvienais metais vis kitame mieste vyksta pranciškoniškojo jaunimo susitikimai, kviečiantys jaunas ir gyvybingas sielas iš visos Lietuvos. Vasario 15-18 dienomis vykęs pranciškoniškojo jaunimo susitikimas į Vilnių sukvietė daug dvasinio ieškojimo kelyje kartu žengiančių širdžių. Trijų dienų programa dovanojo daug džiugių, įdomių, kupinų apmąstymų akimirkų kiekvienam. Jaunimas klausė jiems skirtų mažų paskaitėlių, vykdė socialines tarnystes ar linksmai kartu vakarojo. Tačiau įsitraukiant į bet kokią veiklą svarbiausia bendravimas ir buvimas visiems kartu.

Kvietimas būti žemės druska

Gavėnia – tai metas dvelkiantis ramybe ir susikaupimu. Tai pats tinkamiausias laikas apmąstyti, įvertinti praeities darbus bei atsinaujinimo dvasioje kurti ateities planus. Pranciškoniškojo jaunimo susitikimas prasidėjo ugningais provincijolo brolio Astijaus sveikinimo žodžiais ir Evangelijos skaitymu, vėliau jaunų žmonių tikėjimą stiprino brolio kunigo Andriaus Nenėno (OFM) ir kunigo Andriaus Narbekovo paskaitos.

Broliai pranciškonai džiaugėsi jaunimo tikėjimu Kristumi ir pašaukimu eiti šiuo keliu. „Visi esame pašaukti į bendrystę. Šventoji Dvasia mus stiprina, duoda viltį ir yra mūsų gyvenimo jėga,“ – teigė savo pavyzdžiu stiprinantys jaunimą broliai. Br. Astijus Kungys nepriklausomybės minėjimo išvakarėse priminė ir politines, socialines tautos problemas: „Nepriklausomybė ateina per žmones, kurie turi kažką daugiau nei penkis pojūčius. Meldžiu, kad Viešpats suteiktų išminties – gebėjimo suprasti mus supančią aplinką bei teisingai vertinti dalykus. Pagal Šventąjį Raštą, žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams, nes jis vieną mylės, o kito nekęs. Pasaulio šeimininkai – Mamona ir Dievas. Kuriame pasaulyje yra jūsų širdis, ten ir jūsų turtas. Aš žinau, kad jūs turite daugiau nei tuos penkis pagrindinius pojūčius, nes esate čia“.

Brolis Astijus, atskirdamas Mamonos ir Dievo karalystes, išskiria pasaulio ir krikščionišką toleranciją: „Pasaulio tolerancija pasireiškia tada, kai vaikas pradeda rūkyti, o tėvai tai leidžia. Pagal krikščionišką toleranciją bandoma užmegzti ryšį, asmeninį santykį su vaiku ir taip jam padėti pasikeisti. Deja, šiuolaikinė demokratija neleidžia viešai kalbėti apie moralę, seksualinių mažumų veržimąsi į mūsų kultūrą, naujosios šeimos modelį. Sovietinis režimas Lietuvoje dingo, tačiau piktoji dvasia neišėjo į pensiją ar neišvažiavo į Naująją Gvinėją. Dvasinis persekiojimas toliau vyksta, netgi stipresnis“.

Kartu su kun. Andriumi Narbekovu jaunimas toliau ėjo dvasinio ieškojimo keliu.

„Kaip pamatuoti dvasingumą? – Taip, kaip tu miegi. Jei žmogus miega gerai, tai jo ir dvasia turėtų būti sveika“, – juokavo kun. dr. A. Narbekovas. Jis žmogaus jėgą ir tikėjimą prilygino su žole, išlendančia iš po betono: jei paprasta žolė turi tokią jėgą, tai kokia jėga slypi žmoguje? Tačiau jėga pati savaime nėra vertybė – ji gali būti pozityvi ir ne, taip pat kaip ir žmogaus poelgiai.

Žmogaus veiksmus lemia jo gebėjimas ar negebėjimas valdyti savo poelgių ir instinktų. Jei žmogus jų nevaldo, tai jie valdo patį žmogų. „Dievo duota didelė laisvė, tačiau daug kam sunku su ja susitvarkyti. Kuo labiau mes gebame valdyti savo instinktus, išeiti iš poreikių rato, tuo žmogus labiau skiriasi nuo paprasto gyvulio ir tampa kuriančia, mąstančia jėga. Žmogaus gyvenimo tikslas gali būti minimalus arba maksimalus: tiesiog išlikti žmogumi arba pasistengti kuo daugiau juo išlikti. Neužtenka pasakyti, jog įvykdžiau minimumą, be abejo, žmogus nėra tobulas, tačiau žmogiškumo maksimumas turi būti kiekvienos dienos siekiamybė“, – samprotavo kun. dr. A. Narbekovas.

Mažutėliams reikia meilės

Viena iš pagrindinių pranciškoniškojo jaunimo veiklų yra pagalba ir tarnystė tiems, kuriems to labiausiai reikia. Vilniaus pranciškoniškas jaunimas jau kelerius metus vykdo aktyvią socialinę veiklą, kuri apima bendravimą su neįgaliais vaikais bei berniukais iš Veliučionių specialiųjų vaikų  auklėjimo ir globos namų.

Antroji jaunimo susitikimo diena buvo paskirta socialinėms tarnystėms. Jaunimas pasidalijo į tris grupes ir išvyko į skirtingas vietas, kuriose visada laukiama kiekvieno pagalbos ir meilės.

Viena iš tarnysčių – kelionė į Vilniaus vaikų namus. Čia apsilankęs jaunimas pasakojo apie savo veiklą, šv. Pranciškų, giedojo, suvaidino mažą spektakliuką „Kas yra meilė“. Jaunimas, susitikęs su tėvus praradusiais vaikais, ne tik bandė per vaidinimą atskleisti, ką reiškia šis jausmas, bet tiesiogiai jį patyrė bendraudami su mažais vaikais. Apsilankius čia sunku nepajusti prieraišumo bei liūdesio. Matant vilties kupinas akis, nesinori sakyti „sudie“, tikiesi, kad vėl čia sugrįši, tik nežinia kada tai bus... Evangelijoje Jėzus kalba apie gyvybės auką vardan artimo, tačiau tereikia paaukoti tik mažą savo laiko trupinėlį mažutėliams – tiems, kam to labai reikia, ir jau bus pildomas Dievo žodis.

Kita jaunimo grupelė vyko į Vilniaus miesto vaikų pensioną, kuriame gyvena vaikai su protine ir fizine negalia nuo 4 iki 21 metų. Šiuo metu čia globojama 57 mažamečiai, kurie tapo per sunkia našta jų tėveliams. Daugelis žmonių ne visada supranta, jog sveikata – didžiausia ir brangiausia Dievo dovana. Tik pabuvus tarp neįgaliųjų kiekvieną dieną pradedi vertinti kaip mažą, nepakartojamą stebuklą. Čia gyvenančių vaikų džiaugsmas daug trapesnis, čia džiaugiamasi kiekviena smulkmena, dėkojama ne tik už brangias dovanas, įspūdingus reginius, bet ir už tai, kad galima valgyti, miegoti, vaikščioti. Ne tik šiems vaikams svarbu integruotis į visuomenę, tačiau  ir visuomenei išmokti bendrauti, priimti šiuos vaikus. Juk daugelis į žmones su negalia žiūri keistai, bijo su jais bendrauti. Tai abipusė visuomenės problema, todėl su neįgaliais vaikais pranciškoniškasis jaunimas bendrauja jau ne pirmus metus.

Vilniaus pranciškoniškasis jaunimas ilgą laiką bendrauja su vaikinais iš specialiųjų auklėjimo ir globos namų Veliučionyse. Čia apsilankiusi pranciškoniškojo jaunimo grupė kartu su auklėtiniais giedojo, vaišinosi, kalbėjosi. Atrasti dialogą su šiuose namuose globojamais paaugliais – sunkus ir ilgas procesas. Tik abipusio pasitikėjimo ir asmeninio ryšio paskatintas jaunimas sugeba įveikti juos skiriančias sienas.

Be socialinės veiklos, apmąstymų, susikaupimo valandėlių, adoracijos, pranciškoniškasis jaunimas siekė kuo daugiau bendrauti, nutiesti tiltus į širdis.

Pranciškoniška šeima

Vos kelioms dienoms prabėgus po susitikimo Vilniuje, pranciškoniškasis jaunimas trumpam susibūrė pajūryje. Kretingoje vyko pranciškoniškosios šeimos susitikimas su antrą kartą Lietuvoje viešėjusiu generaliniu ministru br. José Rodriguez Carballo, OFM.

Į šį susitikimą atvyko pranciškoniškajai šeimai priklausančios sesės vienuolės, broliai, pasauliečiai. Susitikimo metu br. José Rodriguez Carballo kalbėjo apie bendrystės dovaną, brolystę. Kiekvienas pranciškoniškosios šeimos narys yra be galo svarbus. Jaunimas – tai dabartis ir ateitis. Paklausęs jaunų žmonių, ką kiekvienam iš esančių reiškia buvimas čia ir koks būtų vienintelis žodis atsakantis į šį klausimą, generolas išgirdo įvairių atsakymų – Jėzus, bendrystė, brolystė, meilė, tikėjimas – kurie visi tikriausiai reiškia tą patį.

Kaip teigia pats generolas, pagrindinis jo vizito tikslas – padrąsinti gyventi Dievo žodžiu. Evangelija keičia gyvenimą ir nulemia radikalius pasikeitimus mumyse. Šventasis Pranciškus gyveno Evangelija, o mūsų tikslas yra sekti juo.

Pranciškonų ordinas gimė kaip nauja dvasinė srovė Bažnyčioje prieš 800 metų ir atnešė daug naujovių religijoje, kultūroje. Dabar pranciškonų bendrijos įsteigtos visame pasaulyje ir suskaičiuojama apie 16000 brolių. Br. José Rodriguez Carballo nuo pat vaikystės jautė savo pašaukimą ir skatina visus, išgirdus kvietimą, nebijoti pasakyti „taip“. Pranciškoniškasis gyvenimas yra sunkus, tačiau be galo gražus. Būti pranciškonais reiškia gyventi pagal Evangelijos radikalumą ir paprastumą.

Kretinga-Vilnius

© 2008 „XXI amžius“