„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2008 m. gegužės 16 d., Nr. 5 (102)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Esam liūne

(Pilietinio ir tautinio ugdymo konkurso projekto „Esu pilietis. Kas kitas, jei ne mes: jei ne tu, jei ne aš” apibendrinimas)

Angelė Raudienė,

Projekto vadovė

Telšių vyskupijos licėjaus auklėtiniai
Vytenio Dargvilo nuotrauka

Šiuo projektu norėjome ne priminti visuomenei, kad esam liūne (kas to nežino?), bet pakviesti iš jo kapstytis. Mūsų požiūriu – tuo tikslu reikia mobilizuoti pastangas visų, kurie dar blaiviai mąsto. Proga, mums atrodė, tam yra – prisiminėme žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus prieš 150 metų suorganizuotą blaivybės sąjūdį, apėmusį visą kraštą. Poveikis tuomet buvo akivaizdus: žmonės nustojo gerti, užsidarė bravorai ir smuklės. Anuomet Rusijos valdininkai siekė nugirdyti tautą, nes tokią tautą lengva valdyti ir išnaudoti, vergovėje laikyti ir visai sunaikinti.

Iš kur dabar laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje atsiranda jėgų, siekiančių panašių tikslų?

Trina iš džiaugsmo rankas degtindariai – vieni pakrūmėse, kiti moderniose gamyklose: gerai perka, nes daug geria. Neišgirs jie mūsų SOS. Pešasi prekybininkai, rungdamiesi dėl teisės pardavinėti alkoholinius gėrimus, prekiauti jais visą naktį. Gėrimų pilna visur – kiekvienoje parduotuvėje jais takai užstatyti, praeiti neįmanoma, net degalinėse prekiaujama per naktį – „girti” pinigai pardavėjams nedvokia. Mūsų cypsėjimas jiems nė motais, jie ir toliau grumiasi dėl alkoholinių gėrimų reklamos. O rašanti šviesuomenė, didelėmis raidėmis nuolat skelbianti laikraščiuose, kad mes – daugiausiai gerianti šalis, mėgaujasi sensacijomis, žiūrėkit: o buvo taip – kraupi avarija, sumaitoti žmonių kūnai, tie prisigėrę niekuo dėtam žmogeliui galvą suknežino, o tie – patys susižalojo... Tai jau tarsi gyvenimo norma.

Mūsų visuomenėje pinigas yra pagrindinė ir kone vienintelė vertybė, todėl kas pinigus moka, pagal to dūdą ir šoka. Degtindariams ir prekiautojams kvaišalais pinigų pakanka ne tik savo kapšą prisikimšti, bet ir politikus „pamaloninti“. Tik taip galima suprasti stebint televizijos debatus dėl reklamos uždraudimo. Ilgai buvo formuojama nuostata: kvaišalai esanti tokia „vertybė“, kad juos (silpnuosius) uždrausti reklamuoti nėra jokio reikalo – tegul pratinasi jaunimas atsirinkti. Kas nori, tegul geria, tik reikia turėti saiką. O saikingumo tegul moko tėvai. Kai kurių Seimo narių, žinoma, gerų tėvų, vaikai esą to jau išmokę. Ir štai turime įstatymą, kokį turime…

Kaip jie visi – gamintojai, reklamos gamintojai, žiniasklaidos darbuotojai, pardavėjai, politikai, netgi sporto varžybų organizatoriai suremia pečius, kai kas nors pasikėsina į „aukso veršį“, nuo kurio ne vienam, matyt, auksinės vilnelės į kišenę nubyra. Visi jie prideda ranką prie šio juodo darbo. Ir tai, kad jaunimas geria, – ne jų problema…

Tai tada tegul bus mano, mokytojos, ruošusios šį projektą, problema, mano kolegės, lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Elenos Šidlauskienės, parašiusios literatūrinį meninį montažą ir parengusį 10 Telšių vyskupijos licėjaus moksleivių jį raiškiai pateikti žiūrovams, problema. Tebus tai licėjaus direktoriaus kunigo Sauliaus Tomošaičio, rėmusio, laiminusio, savo mašina ir lėšomis vežiojusio auklėtinius po renginius, problema. Tikriausiai tai problema kunigo pranciškono Gedimino Numgaudžio, jau per dešimt metų dirbančio Pakutuvėnuose su narkomanais ir alkoholikais, norinčiais pakilti iš liūno. Kai prašėme prisidėti prie projekto, jis neatsisakė, nors laiko tikrai mažai turi – vyko kartu su mumis, aiškino moksleiviams ir suaugusiems, koks pavojingas ir greitas kelias į prarają, į asmenybės praradimą ir susinaikinimą. Filme „Pakūta – mano meile“ žiūrovai matė, kaip atsipeikėja puolęs žmogus, atsidūręs Pakutuvėnų susitaikymo sodyboje, kaip pradeda vėl tikėti savimi, tarsi gimsta iš naujo, ir koks sudėtingas, bet kartu ir džiaugsmingas tas gimimas.

Projektą pavadinome „Esu pilietis. Kas kitas, jei ne mes…”, imdamiesi aiškiai per sunkios naštos mūsų pečiams. Pasiryžome balsu apie šią bėdą šaukti. „Sustok ir pagalvok”, - ragino moksleiviai literatūriniame montaže. Ar kas išgirdo? Sunku tuo tikėti, nes kol kas net tautos išrinktieji negirdi nei Bažnyčios hierarchų balso, nei našlaičiais likusių vaikų verksmo. O ką čia mes – muselės...

Teikdami paraišką pilietinio ir tautinio ugdymo konkursui tikėjomės, kad jo organizatoriai puls mus dosniai remti (Seimas 2008 paskelbė blaivybės metais). Gavome paramą – 500 litų (prašėme 3000 litų). Ašaros. Žinoma, ačiū ir už tai: nusipirkom popieriaus, segtuvų, klijų, rašiklių, žirkles, nuotraukų pasidarėm. „Honorarams lėšų nėra”, - informavo mus konkurso organizatoriai. Vadinasi, beveik niekas nuo sovietmečio nepasikeitė. Tegul dirba veltui, nes jie, mokytojai, per amžius dirbo pusvelčiui. Net transporto išlaidos nebus padengtos. Norėjosi atsisakyti ir viską mesti... Man, kaip projekto rengėjai, labai nesmagu. Tariausi su žmonėmis, derinau, tikėdamasi, kad bent kiek galėsiu atlyginti už didelį darbą. Ir še tau – nieko: nei scenarijaus autorei mokytojai Elenai Šidlauskienei, ruošusiai literatūrinę kompoziciją, mokiusiai moksleivius raiškiai skaityti, ne kartą ir ne du dirbusiai su kiekvienu jų individualiai iki vėlyvo vakaro, kad tik pavyktų, kad ir paauglys, ir suaugęs suprastų, kas darosi Lietuvoj su mūsų vaikais, su vaikų tėvais, kad prisimintų ir išgirstų, ko prašė ir tikėjosi vyskupas Motiejus, nei broliui Gediminui, aukojusiam savo brangų laiką, nei man – projekto vadovei. Matyt, projekto vertintojams atrodė, kad tai, ką mes darome, nėra nei svarbu, nei reikalinga. Todėl projektą teko siaurinti: atsisakėme kai kurių išvykų, derinomės prie mokyklose vykstančių renginių, kad lektoriui savo lėšomis nereikėtų kelis kartus vykti į tą pačią vietovę. Toks bendras renginys vyko Žemaitės gimnazijoje. Kad čia vykstantis renginys nebūtų per daug ištęstas, atsisakėme darbo grupėse. Sunkiai įvyko susitikimas su varniškiais, nes tuo metu vyko mokytojų streikas. Kunigas Gediminas buvo pažadėjęs dalyvauti. Brangindami jo laiką ir nenorėdami atimti varniškiams galimybės pasiklausyti jo tikrai kvalifikuotos paskaitos apie alkoholio žalą, su Varnių bendruomenės nariais susitikome ne mokykloje, o Telšių vyskupystės muziejuje. Pabuvimas Varniuose mums patiems buvo labai svarbus– iš ten prieš 150 metų po Žemaitiją pasklido blaivybės idėja. Džiaugiamės, kad mūsų pastangas įvertino Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ. Jo iniciatyva mūsų vaikinukai savo meniniu žodžiu skatino blaiviai gyventi ir aiškino, kokias pasekmes sukelia alkoholis Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Tauragės, Šilalės, Šilutės ir kitų miestų ir miestelių jauniems žmonėms. Jo dėka kompozicija parodyta penkiolikoje vietų.

Su projektu lankėmės ir Telšių vaikų globos namuose. Nežinau, kiek mūsų kalbėjimas pasiekė vaikų širdeles, bet vaikų mintys mūsų širdis sujaudino. Po programėlės grupelėse su jais kalbėjosi licėjaus moksleiviai. Šnekėjosi apie tai, kokias nelaimes atneša gėrimas į jų šeimas. Mintis užrašė raštu. Atsakymai nebuvo netikėti, bet skaudu juos girdėti iš vaikelių lūpų: girti tėvai muša juos, palieka vienus be priežiūros, nėra namuose ko valgyti, skatina vaikus gerti, rodo blogą pavyzdį. Statistika skelbia, kad gimstamumas mažėja, vaikų skaičius Lietuvoje taip pat, o globos namuose jų nė kiek ne mažiau. Kai paklausėme, ką mes visi galime padaryti, kad nebūtų tiek daug avarijų, kad tėtės ir mamos negertų, o paskui šeimose nesibartų, vaikų neskriaustų, prisigėrę ar nuo narkotikų apsvaigę jaunuoliai nesipeštų, nesimuštų ir vienas kito neužmuštų, jie atsakė: „Reikėtų vienytis ir kurti grupes prieš alkoholizmą. Mūsų kaime tokia grupė įkurta“. „Žinom, kad tai labai sunku... Reikėtų, kad būtų sumažinta prekyba ir reklama, arba griežčiau bausti geriančius žmones“. „Man dešimt metų ir man labai sunku žiūrėti girtus žmones. Tai daro blogą įtaką ne tik man, bet ir kitiems vaikams ir suaugusiems. Šiuolaikinis jaunimas jau nebereaguoja į nieką, girti pridaro daug žalos.“ „Reikia pramogų, laisvalaikio užimtumo, švietėjiškos veiklos.“ Protingos mintys, tačiau tokių – ne dauguma. Kiti atsakymai nenustebino, nes tokių tikėjomės. Negi mes galime norėti, kad jie – vaikai - net ir už suaugusius, savo tėvus, netgi už kai kuriuos Seimo narius išmintingesni būtų.

Grupelėse dalyvavusiems vaikams pateiktas klausimas: „Kas norėtumėte, kad parduotuvėse nebeliktų degtinės, užsidarytų bravorai?” Iš 29 vaikų tik du norėtų, kad degtinės visai neliktų, kiti visi sako: „Tegul būna”. Galvoju – drąsūs ir tvirti tie du – turėti savo nuomonę išdrįsta net ne visi vyresnieji. Reikėtų juos įtraukti į valančiukų gretas. Bet Telšiuos tokios organizacijos nėra.

O kad nebūtų avarijų, muštynių, žmogžudysčių, kurias padaro girti, norėtų visi. Ir kad tėveliai negertų, norėtų visi. Per mažos vaikų galvelės, kad sugalvotų, kaip tai padaryti. Ko norėti, nes ir valstybė nesugalvoja. Štai vienas iš globos namų auklėtinių rašo laiškelį valstybei: „Gerb. Valstybe, jeigu jūs galite, uždrauskite šiuolaikiniam jaunimui gerti alkoholį. Padarykit pramogų, pavyzdžiui, ledo areną, diskotekas, klubus ir, manau, bus mažiau smurto, alkoholio. Bus visiems geriau. Tikrai, gal ne visose parduotuvėse uždrauskit, bet kai kuriose. Reikia kartais pasilinksminti, bet ne visada“.

Ar nesakiau – mąsto nė kiek ne prasčiau už kai kuriuos Seimo narius.

Labai pesimistiškas išėjo tas mano apibendrinimas, nors šviesuliukų jame buvo – ir pažintis, ir klausytojų, projekto dalyvių, supažindinimas su pranciškono Gedimino Numgaudžio Sizifo darbui prilygstančiomis pastangomis gelbėti jau paskendusius. Tik žinome, kiek mažai tas jo pastangas remia valstybė, į kurią taip viltingai kreipiasi, ieškodami išeities iš susidariusios padėties; ir Telšių vyskupo J.Borutos parama projektui, paskleidžiant mūsų puoselėtas idėjas po visą Telšių vyskupiją. Jo dėmesys ir įvertinimas mums buvo labai svarbūs – gal ne veltui, nors ir veltui (t.y. be jokio atlyginimo), mes čia plėšomės „vardan tos Lietuvos“...

Ir pats didžiausias, pats nuostabiausias šviesulys – tai vaikai, kurie atsakydami į moksleivių klausimą, kas pasižada niekada negerti, pakėlė rankeles. Vienoje grupelėje iš dešimties vaikų – vienas, kitoje iš 5 – 1 ir trečioje iš 9 – 3. Kokie pagarbos, mūsų dėmesio ir paramos verti tie penki vaikučiai. Prašiau Telšių vaikų globos namų direktoriaus Žydrūno Seiliaus, nuoširdžiai ir geranoriškai mus priėmusio, kad tuos vaikus surastų – norim juos pamatyti, pasikalbėti. Gal jie taps valančiukų ar ąžuoliukų, ar dar kitos organizacijos branduoliu. Rodos, Vaižgantas tokius ar panašius kažkada yra pavadinęs „deimančiukais“. Nors su tomis organizacijomis valstybei gyva bėda. Viskas daroma, kad tik kuo mažiau jų būtų. Bet apie tai gal kitą kartą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija