Kelionė šventumo siekimo takais...

Piligriminio žygio Kryžių kalnas – Šiluva dalyviai – Radviliškio rajono mokiniai

Poilsio minutė

Nuotraukose – jaunųjų piligrimų Aistės Abromaitytės ir Tomo Dovydaičio – sustabdytos maldingos kelionės akimirkos

Į rugsėjo 6–15 dienomis švęstus Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejinius atlaidus keliauta ne tik automobiliais, autobusais, bet ir pėsčiomis. Padėkos kelionės į Šiluvą už laisvės dovaną Lietuvai rengiamos paskutinį rugpjūčio mėnesio sekmadienį nuo Dubysos slėnio ir iš Tytuvėnų, joms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Pasitinkant Švč. Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus iškilmes, kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną buvo organizuojamos dekanatų piligriminės kelionės. Visus sužavėjo pranciškoniškojo jaunimo atgailos žygis pėsčiomis iš Kauno į Šiluvą. Pagarbos, meilės ir atgailos auka vadiname piligrimų kelionę iš Lurdo į Šiluvą.

Ištverme ir pasiaukojimu apaštališką dvasią spinduliuoja šiemet jau šeštojo piligriminio žygio maldininkai. Jų skaičius kasmet auga. Šiemet jų buvo per 1300: įvairių socialinių grupių, jauni ir pagyvenę, iš įvairių Lietuvos parapijų ir vyskupijų, kaimyninių šalių... Šia aukos dovana buvo pagerbta ir Dievo Tarno Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 15 metų sukaktis. Kasmet tuo pačiu keliu į pirmąją Europoje Švč. Dievo Motinos apsireiškimo šventovę vedė nuolat besišypsantis Šiaulių vyskupijos ganytojas Eugenijus Bartulis.

Tad kas yra ta piligrimystės duona keliaujančiųjų ir lydinčiųjų akimis? Bendrystės ir išbandymų džiaugsmu dalijasi Radviliškio dekanato piligrimai, jų rėmėjai.

Marytė Gadliauskienė, Radviliškio rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausioji specialistė, kuruojanti dorinį ugdymą. Į piligriminius žygius Kryžių kalnas – Šiluva Radviliškio rajono mokiniai vyksta jau šeštą kartą. Šiemet piligriminiame žygyje dalyvavo 136 rajono mokiniai, lydimi savo mokytojų. Keliauti 70 km atstumą pėsčiomis panoro Radviliškio Lizdeikos, Vaižganto gimnazijų, Vaižganto, Vinco Kudirkos, Gražinos (prisijungė šeštadienį) pagrindinių mokyklų, Baisogalos, Grinkiškio, Sidabravo, Šiaulėnų vidurinių mokyklų jaunieji piligrimai. Labai svarbu, kad pedagogai supranta tokių dorovinio ugdymo vertybių svarbą. Tai daug sunkiau, negu suteikti mokiniui žinių. Jaunimo dorinis ugdymas vyksta ne tik per tikybos ar etikos pamokas – jo mokomasi bendraujant vieni su kitais, dalijantis įspūdžiais, patyrimu. Šeima, Bažnyčia, mokykla – kertiniai akmenys, kurie padeda augti ir skleistis jauno žmogaus asmenybei, padeda suprasti, pažinti save, surasti gyvenime savąjį pašaukimą, kurio pagrindas – dvasinės vertybės, kurios taurina ir ugdo žmogų.

Norėtųsi nuoširdžiai pasidžiaugti, kad radviliškiečiai Šiaulių vyskupijoje yra pirmaujantys. Mūsų jaunimas noriai, entuziastingai dalyvauja visuose Bažnyčios organizuojamose akcijose ir renginiuose: Jaunimo dienos, naktiniai budėjimai bažnyčioje Advento ir Gavėnios metu, piligriminiai žygiai, parodų organizavimas ir dalyvavimas juose, rašinių ir piešinių konkursai. O kas nežino Radviliškio parapijos Jaunimo choro; jis kviečiamas giedoti ne tik respublikoje vykstančiose šventėse, bet laukiamas ir užsienyje. Tai buvusio parapijos klebono ir Radviliškio dekanato dekano kun. Antano Gintaro Joniko suburtas jaunimas, kurio tikslas šlovinti Dievą ir džiuginti parapijiečių, tėvų, mokytojų, bendraamžių širdis. Šiandieninis dekanas kun. Gintas Sakavičius gražiai juos vadina ,,giedančiais angelais“, šiltai bendrauja, nuolat nustebindamas jaunąsias atlikėjas maloniais siurprizais.

Rasa Abromaitienė, Radviliškio gimnazijos kūno kultūros mokytoja metodininkė.

Piligriminiame žygyje dalyvavo 18 Vaižganto gimnazijos gimnazistų. Juos lydėjo dvi mokytojos: choreografijos vyresnioji mokytoja Romutė Baškevičienė ir aš. Keliauju pirmą kartą, o dukra Aistė – jau antrą. Kelionė labai įsimintina. Nebuvo ji lengva, tačiau maloni, nes galėjai įvertinti save, savo jėgas, ugdyti valią, ištvermę. Be galo malonu sutikti buvusį mūsų mokyklos auklėtinį Karo akademijos studentą Mantą Švedarauską ir jo draugus. Pastebėjau, kad mokinius, jaunimą reikia dažnai pagirti už pasiekimus, juos padrąsinti: „Šaunuolis! Tu įveikei tai, kas tau atrodė sunku...“ Taip mokinius mokome nebijoti sunkumų, ištverti siekiant tikslo, nors jis ir atrodytų sunkus. Šis žygis – krikščioniškos etikos praktika: mandagumas, patarnavimas, bendrystė, bendras tikslo siekimas, vakarais jaunimo grupių prisistatymai. Tokia aplinka tave įpareigoja kontroliuoti savo elgesį, sudrausmina, neleidžia elgtis vulgariai. Deja, ne visi žygeiviai suprato kelionės sakralumo reikšmę, jiems dar trūko supratimo, kuo skiriasi piligriminė kelionė nuo turistinio žygio. Įsimintiniausias maršruto etapas, kuomet keliavome miško takais: gaivus oras, ramuma, jokių mašinų keliamo triukšmo... Sunkiausia eiti eisenos gale, nes sunku sekti priekyje vykstančius įvykius. Labai buvo malonu, kai žmonės sutikdavo, vaišindavo, džiaugdavosi jaunimo ištverme. Man gilų įspūdį paliko 85 metų močiutės skaitomi savo kūrybos eilėraščiai vyskupui. Negalėjai nesidžiaugti ir nesigėrėti vyskupo jaunatviškumu, entuziazmu ir mokėjimu bendrauti su jaunimu. Jau vien tas kreipimasis: ,,Jaunime! ...“ uždega ir įpareigoja ištverti. Labai puikus organizacinis darbas. Jokių buitinių rūpesčių kelyje. Kelionės metu „nubyrėjusių“ nebuvo, tik prie mūsų prisijungdavo nauji piligrimai. Jauniausiajai piligrimei buvo devyneri, o vyriausiajam – septyniasdešimt penkeri. Esu pedagogė, todėl privalau pastebėti, kad jau vien ryžtas tokiai ilgai piligriminei kelionei yra pagirtinas. Garbingas tikslo pasiekimas yra pats geriausias būdas teisingai įvertinti save ir savo sugebėjimus.

Giedrė Muchlickienė, Baisogalos vidurinės mokyklos tikybos vyresnioji mokytoja. Dievo Motinos garbei organizuotas piligriminis žygis iš Kryžių kalno į Šiluvą rugsėjo 5 - 7 dienomis buvo šeštasis. Pirmajame, organizuotame 2003 metais, dalyvavo apie 250, antrajame – apie 450, trečiajame – 800, ketvirtajame – 902, penktajame – 1100, o šiemet – 1320 piligrimų. Didžiausią pagarbą skiriame mūsų ekscelencijai Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, kuris visada buvo su mumis: drąsino, vienijo malda, giesme, šypsena ir entuziazmu.

Pasak mūsų mylimo ganytojo, kiekvienas piligriminis žygis yra ženklas mūsų krikščioniško gyvenimo – kelionės su savo džiaugsmais ir vargais į dangiškojo Tėvo namus. Mes visi esame pasiųsti eiti kartu per šį gyvenimą amžinybės link, todėl visi esame piligrimai. Mes visi turime ieškoti Dievo žemėje ir kuo greičiau Jį surandame, tuo esame laimingesni. Dažnai turime save paklausti: „Kur einu? Ar teisingas mano pasirinkimas? Koks yra mano gyvenimo tikslas ir kaip jo siekiu?“ Pasirinkimo ir atsakomybės kelias... Jį surandame tada, kai žinome, kur einame ir ko siekiame. Šis žygis – tai būdas ieškoti ir suprasti gyvenimo prasmę, bendrauti, melstis ir šlovinti Dievą kartu. Tai džiugus savo tikėjimo liudijimas. Svarbu suvokti, kad piligriminė kelionė – tai maldos ir atgailos laikas, nes ėjimas be maldos būtų tik turistinis pasivaikščiojimas.

Piligrimas nebijo rizikos, sunkumų, nuovargio, nepatogumų, nes viską perkeičia į dvasines malones: atleidimą, Dievo ir artimo meilę, supratimą ir atjautą. Tuomet kelyje žvilgsnis nuskaidrėja, mintys tampa gilesnės, o pats tampi atidesnis, dvasingesnis. Tai Kristaus sekimo kelias, nes tik Jis yra mūsų Kelias, Tiesa, Gyvenimas, tikrasis visko Pavyzdys. Jėzus eina kartu su mumis ir Eucharistijoje stiprina mus. Esame dėkingi Lietuvos kariuomenei, kuri mus maitino, rūpinosi mūsų saugumu, nakvyne, daiktų gabenimu. Dėkojame Dangiškajam Tėvui už sutiktus žmones, draugus, už ištvermę, dangų, už tai, kad esame Dievo vaikai!

Trijų dienų piligriminis žygis – tai ne tik 70 įveiktų kilometrų. Kelionė nesibaigė, nes toliau eisime skirtingais keliais. Norisi tikėti, kad truputėlį pasikeitėme, nes tomis dienomis Dangus atrodė taip arti. Mylime savo vyskupą už pradžią – parodytą kelią.... (Mokytoja Giedrė Muchlickienė savo mokinius – piligrimus – Šiluvos šventovėn veda jau penktą kartą. – L. M.).

Aistė Abromaitytė, Vaižganto gimnazijos gimnazistė, gieda Radviliškio parapijos Jaunimo chore. Tos trys dienelės pralėkė tikrai greitai, bet atmintyje jos išliks ilgai. Ne vien dėl nueito atstumo, bet dėl bendrystės, galimybės pabendrauti su vyskupu, susipažinti su jaunimu iš kitų miestų ir kitų šalių: Vokietijos, Australijos, JAV. Gaila, kad ne visi norėjo giedoti, džiaugtis Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejumi. Manau, ši kelionė palietė visus, net tuos, kurie dar nebuvo supratę šios kelionės religinės prasmės. Gera buvo klausytis bei prisijungti prie ateitininkų grupelės iš Kauno bei Šiaulių ,,Dagilėlio“ choro atliekamų giesmių, kartu kalbėti Rožinį su Panevėžio jaunimo grupe. Jautėsi tikra bendrystė, atrodė, kad kiekvienas esame lyg seserys ir broliai, tarsi vienos šeimos nariai. Nuoširdumu ir patarnavimu stiprindavome vieni kitus. Mums nuoširdžiai patarnaudavo kariūnai, savanoriai. Atvykus į nakvynės vietą, mūsų jau laukdavo karšta arbata ir garuojanti kareiviška košė. Po vakarienės galėdavome žavėtis dalyvių prisistatymais: piligrimai ne tik grojo, giedojo, bet ir vaidino. Labai įsiminė pasirodymas, kurio metu grupės nariai žiūrovų miniai dovanojo pliušinius žaisliukus – meškučius. Daug aplodismentų sulaukė Lietuvos karo akademijos kariūnų, savanorių pasirodymas. Žygyje iš Kryžių kalno į Šiluvą dalyvavau antrą kartą, tačiau negalėčiau išskirti, kuris iš jų labiau įsimintinas. Abu jie buvo savaip įspūdingi...

Tomas Dovydaitis, radviliškietis. Man aštuoniolika metų. Žygyje dalyvauju trečią kartą. Kiekvienais metais keliaudamas į Šiluvą kartu su kitais piligrimais visada turiu intenciją, nuoširdžiai tikėdamas, kad sugebėsiu pasiekti tai, ko trokštu. Malonu, kad piligriminėje kelionėje ne tik susipažįstu su naujais draugais, bet susitinku ir su senaisiais. Tai mane dvasiškai turtina.

Užrašė Laima Macytė

© 2008 „XXI amžius“