Jaunime, kur eini?

Margarita ŠEVELIOVA

Neatrasiu Amerikos sakydama, jog mūsų jaunimas slysta į dorovinės krizės liūną. Apie tai byloja statistiniai duomenys, teigiantys, kad 55 proc. jaunuolių dėl  savanaudiškų priežasčių pasirengę nepaisyti moralės normų, o nuo trečdalio iki pusės apklaustųjų prostituciją, neištikimybę bei abortus nelaiko amoraliais dalykais.

Aš pati susidūriau su jaunais žmonėmis, kuriems yra normalu laimėti aplinkinių sąskaita, jų nepiktina kyšininkavimas, propaguojama netolerancija ir panašiai. Kodėl mūsų visuomenėje klesti tokie dalykai? Senesnės kartos atstovai linkę kaltinti Vakarų standartus, kapitalizmą, jie teigia, kad anksčiau visuomenė buvo moralesnė.

Negyvenau socializmo laikotarpiu, todėl negaliu vertinti remdamasi savo patirtimi. Tačiau bandykime išsiaiškinti… Pirmiausiai, man atrodo, neatitinka tikrovės anų laikų autoritetų žodžiai. Visuomenė netelpa į bendrus standartus, neįmanoma apibendrintai nusakyti joje vykstančių reiškinių. Būta visokių žmonių – ir nusikaltėlių, ir apgavikų… Taip pat yra abejotina, jog šiuolaikinės moralės nuosmukį sąlygojo demokratija. Jokio demokratijos pertekliaus iš tikrųjų nėra. Galbūt čia ir slypi reiškinio šaknys?

Visuomenėje, kurioje nėra susiformavusios teisių ir laisvių sistemos, ypač sunku apsispręsti ir priimti dorovinius moralės orientyrus. Dar sunkiau tai padaryti neturinčiam gyvenimo patirties jaunimui. Teisinių principų padrikumas klastingai kuria iliuziją, jog viskas yra leistina, o įstatymai yra tik tuščias žodis, kurį galima pasukti sau tinkama linkme.

Juolab kad aplink pilna abejotinų autoritetų ir pavyzdžių. Žiniasklaida šlovina neskaisčios reputacijos atstovus: verslininkus, sukaupusius kapitalus iš neskaidrių darbelių, politikus, pasiekusius savo postus lipant per kitų galvas. Savimylos įsitikinę savo teisingumu ir nebaudžiamumu demonstruoja klystkeliais sukauptus turtus ir propaguoja šitokį įsigijimo būdą. „Jiems galima, kodėl negalima man?“ – gana pagrįstai klausia buvęs mokinys, dabartinis studentas. Kokie argumentai gali jį įtikinti priešingai?

Žinoma, nereikėtų visai užbraukti ir laiko įtakos. Keičiasi politiniai prioritetai, priprantama ir prie naujų moralinių vertybių, kurias dažnai sunku pavadinti „vertybėmis“. Ir suaugusiam nelengva tokiom sąlygom atskirti tikrą nuo melagingo, deramą nuo gėdingo. Anksčiau buvo lengviau ta prasme, jog tiesos buvo visiems primetamos vienodos tiesos, kurios atrodė neginčijamos ir universalios. Nesvarbu, jog toks požiūris iš principo klaidingas. Aš pateisinu jį tiek, kad jis draudė ir dvejonių, klystkelių alternatyvą ir klaidų pasirinkimo laisvę.

Moralinės katastrofos vaizdą dar apsunkina elementarus dalykas: tai, ką anksčiau ragino paslėpti, nutylėti, dabar tapo žinoma plačiai visuomenei. Ir sovietmečiu egzistavo alkani, nuskurdę, benamiai. Tiesiog apie tai nebuvo leista kalbėti viešai.

„Perestroikos“ metais pasirodė pranešimų apie socialines visuomenės žaizdas. Akivaizdu, kad ligą reikia gydyti. Šiuo atveju siūloma didžioji įvairovė gydymo metodų. Visuomenė užmiršo klausimą „kas kaltas“ ir perėjo prie svarstymų, ką daryti. Ir šitoks susirūpinimas yra visai pagrįstas – be moraliai sveiko jaunimo jokia šalis neturi ateities. O jei turi – tik pačią tamsiausią.

Taigi, iš visų padėties taisymo būdų galima išskirti dvi kryptis. Jos nuo senovės žinomos – švietimas ir auklėjimas. Šie būdai yra ne tik nenauji, bet, deja, nelabai efektyvūs. Šiuolaikinį jaunimą auklėti per vėlu – vaikinai ir merginos, paragavę nuodėmės, labai sunkiai atsisako malonių įpročių, kad ir kokie žalingi jie būtų. Tarkime, vargu ar seksis perauklėti merginą, siekiančią karjeros per lovą. Arba jaunuolį, ieškantį uždarbio pasisavinant svetimą. Alkoholizmas ir narkomanija yra pagydomi, bet sunkiai ir skausmingai.

Čia iš pasąmonės man išplaukė kadaise skaitytas apsakymas, regis, humoristinis. Jauna mamytė daktarą teiraujasi, nuo kada reikia pradėti auklėti mėnesio amžiaus sūnų. Daktaras palingavęs galva atsakė: „Jūs pavėlavote lygiai mėnesį…“

Tačiau nereikia panikuoti. Juk gyvenimas – kaip vandenynas: nuolat kinta, atsinaujina. Blogis, kuris dabar atrodo visagalis, pamažu vis tiek užleis kelią silpniems ir trapiems gėrio daigeliams. Taigi, dar kartelį – auklėjimas ir švietimas. Ir, žinoma, labai daug kantrybės…

© 2008 „XXI amžius“