Švietėjiška dešimtokų išvyka

Ligita Trofimovienė,

Troškūnų K. Inčiūros vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos iniciatyvių dešimtokų grupė prie Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos G. Šibirkštienės nuotrauka

Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos iniciatyvių dešimtokų grupė, gavusi lėšų projektui ir sumaniusi leisti mokyklos laikraštį, dabar pačiame darbų įkarštyje. Išėjus antrajam laikraščio „Troškūnaitis“ numeriui, jaunosios korespondentės Justina, Virgailė, Solveiga ir Rimgailė su savo pagalbininkais, bičiuliais, mokyklos bibliotekininke ir lietuvių kalbos mokytojomis susiruošė į ekskursiją po Panevėžio ir Kėdainių kraštus.

Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka sužavėjo savo senosios ir šiuolaikinės architektūros derme: šiuolaikiškai spalvingas, knygų nugarėles primenantis interjeras jungiasi su senųjų kareivinių neoklasicistinio stiliaus pastatu. Čia, trijų aukštų statinyje, išsidėstę erdvios konferencijų salės, poilsio ir laikinų ekspozicijų erdvės, per du aukštus įrengtos atvirų fondų skaityklos. Stebėjomės knygų ir periodinių leidinių gausumu (sukaupta pusė milijono knygų), moderniais knygų katalogais, erdviomis kompiuterizuotomis skaityklomis, eksponuojamomis parodomis. Paskutiniame aukšte įsikūrusi senųjų leidinių saugykla nukėlė į XVII amžių – išvydome K. Sirvydo trikalbio žodyno penktąjį leidimą, S. Daukanto „Lietuvos istoriją“, pirmuosius lietuviškus laikraščius ,,Varpą“, „Tėvynės sargą“, paauksuotus ir gausiai iliustruotus rusų šventraščius. Matėme kruopštų knygų restauratorių darbą – vadinamąjį knygų puslapių „atauginimą“. Susidomėję žvalgėmės muzikos skaitykloje, kurioje sukaupta daugybė klasikinės ir šiuolaikinės populiariosios muzikos įrašų.

Važiuodami pro Naujamiestį (Panevėžio r.) sustojome pasigrožėti vienmečiais šiaudų kūriniais – skulptūromis, pastatytomis prie girininkijos ir jau tą vakarą žadančiomis suliepsnoti (tradiciškai skulptūros džiugina visą vasarą, o rudenį sudeginamos). Stabtelėjome ir prie pavasarį gaisro nuniokotos bažnyčios, matėme aplink išdegusius medžius ir išsilydžiusį bažnyčios varpą.

Pakeliui į Ustronę sustojome prie kapinaičių, kuriose palaidoti garsiausi to krašto knygnešiai, ir prie medinės Vadaktėlių  bažnyčios, kurioje mūsų kraštietis šviesuolis Vaižgantas (1869-1933), būdamas trisdešimties, „ištremtas“ už lietuviškų knygų platinimą. Čia dar auga jo ąžuolas, čia Vaižgantas kūrė savo „vaizdelius“, kuriuos vėliau suguldė į „Pragiedrulius“.

Ustronėje mūsų laukė literatūros-istorijos-filosofijos pamoka, kurią vedė muziejininkas entuziastas Audrius Daukša, taip norintis, kad visi mūsų mokiniai būtų tūkstantmečio vaikais. Užtat šiame 1888 metais statytame svirne ne tik pamatėme turtingą knygnešių ekspoziciją, pasėdėjome Vaižganto kėdėje, pasigėrėjome J. Bielinio, P. Vidugirio, K. Ūdros portretais.

Sukorę dar gerą gabalą kelio, atsidūrėme trijų rajonų sankirtoje – Paberžėje. Čia aplankėme 1863 metų sukilimo muziejų, čia išgirdome apie sukilėlių vadą kunigą  A. Mackevičių.  Dvasinės šviesos sėmėmės iš šviesaus atminimo tėvo Stanislovo – paprasto kunigo vienuolio, dėl savo darbų  ir meilės žmonėms vadinamo „vienu iš kelių tūkstančių“. Ekskursijos vadovė, gerai pažinojusi „tėvelį“, pasakojo apie jo kuklų gyvenimą ir didelius darbus – meilę pavargusiems, suluošintiems gyvenimo, paklydusiems žmonėms. Sukauptų bažnytinių daiktų ekspozicija, kukli bažnytėlė ir tėvo Stanislovo kapas šventoriuje, spalvingai nudažyti bažnytiniai žibintai, žymaus liaudies menininko V. Svirskio kryžiai, svečių kambariai kviečia telktis gerumui, sąžinės permąstymams ir kilniems darbams. Todėl čia, Paberžėje, dvasingumo aurą atranda kasmet atvykstančios gausios grupės moksleivių su įvairiais užmojais, čia skaitoma tėvo Stanislovo versta R. M. Rilkės poezija, vyksta plenerai, seminarai.

Sugrįžome į Troškūnus įkvėpti tautos kūrybinių galių. Įspūdžiai įvairiais būdais  atsispindės praktiniuose darbuose, o širdyje „tūkstantmečio vaikai“ glaus svarbiausią turtą – tautos jėgos, vienybės ir kūrybiškumo tęstinumą.

© 2008 „XXI amžius“