Aukštojo mokslo labirintuose

VU studentė Olga Suprun

Užvakar Lietuvos studentų organizacijų lyderiai, jaunimo organizacijų atstovai, moksleivių atstovai ir visi kiti, kuriems rūpi povidurinio švietimo sistemos reforma, rinkosi į jaunimo suvažiavimą–pasitarimą, kur drauge mėgino suderinti Lietuvos jaunimo poziciją aukštojo mokslo reformos klausimu. Suvažiavimo išvakarėse „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas kalbino vieną svarbiausių suvažiavimo organizatorių Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentę Olgą SUPRUN.

Pirmiausia trumpai prisistatyk: kur, kada mokeisi, kokias disciplinas studijavai?

2007-aisiais Vilniaus universitete baigiau rusų filologijos bakalauro pakopos studijas. Studijų metu gaudavau stipendiją už pažangius mokymosi rezultatus. 2008 metais įstojau į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, studijuoju edukologiją (švietimo politika ir vadyba) magistrantūros pakopoje.

Kodėl rūpiniesi aukštojo mokslo reforma? Kas skatina veltis į šias sudėtingas problemas?

Aukštojo mokslo problemomis susidomėjau po šiemet birželio 14 dieną pasirodžiusio politinių partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos ir pilietinio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ išplatinto pareiškimo, kuriame partijų susitarimas įvertintas vienareikšmiškai neigiamai. Parūpo išsiaiškinti šias prieštaringas pozicijas. Nuo tada ir ėmiau gilintis į povidurinio švietimo sistemos problemas ir siūlomus jų sprendimų būdus. Švietimo problemas visi įvardina teisingai, tačiau kai kurie siūlomi jų sprendimo būdai yra abejotini, konkrečiai – noras švietimo sistemą sutvarkyti pagal laisvosios rinkos dėsnius, kurie, mano manymu, negali būti aklai taikomi švietimo srityje. Suvokimas, kad tokie pokyčiai švietimo sistemoje gali būti žalingi Lietuvos ateičiai, skatina mane aktyviai dalyvauti švietimo reformos formavimo ir įgyvendinimo procese. Šie dalykai man rūpi visų pirma todėl, kad pati esu studentė, man rūpi būsimų studentų likimas ir, žinoma, norisi gero savo valstybei. Mane pažįstantys sako, kad esu kovotoja už teisybę.

Aukštojo mokslo reforma domiuosi jau senokai, esu daręs interviu ir su Tavimi, ir su Stanislovu Tomu, ir prof. Vytautu Daujočiu, ir parlamentaru Mantu Adomėnu, ir oficialių Lietuvos studentų organizacijų vadovais, dalyvavau Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose, bet vis tiek man nėra aišku, kas už ką, kas prieš ką. Kodėl viskas taip painu ir sujaukta? Gal specialiai taip daroma, norint paslėpti savo negražius kėslus?

Iš esmės yra du aukštojo mokslo reformos projektai – vienas jų išdėstytas Akademinės bendruomenės kreipimesi (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1245)  ir atspindi esminės reformos principus, kitas – paruoštas bendradarbiaujant su Lietuvos laisvosios rinkos institutu, kuris siūlo švietime įdiegti laisvosios rinkos principus.

Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje vykdoma jau nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau rezultatai rodo, kad buvo einama visuotinio aukštojo mokslo keliu, kuris, beje, kažkiek primena Lenino šūkį, esą valdyti valstybę privalo išmokti kiekviena virėja. Visuotinis aukštasis mokslas iš esmės reiškia, kad kiekvienas turi galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą nepriklausomai nuo asmens gabumų, o būtent gabumai turėtų lemti asmens studijas ir tolimesnį kelią gyvenime. Tokia neracionali sistema skatina abiturientus į aukštąsias mokyklas stoti tik dėl menamo prestižo, o ne siekti žinių. Čia galima pateikti tokį pavyzdį – kai pieną imi skiesti vandeniu, ilgainiui iš jo nieko nelieka. Tokia lemtis ištiko ir mūsų universitetus, kurių skaičius viršija šaliai reikalingų universitetų skaičių ir kuriuose studijuojančių studentų yra daugiau negu reikia šaliai. Universitetuose neretai vyksta paprasčiausia mokslo ir studijų imitacija, švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai.

Šiuo metu, užuot sprendus įsisenėjusias povidurinio švietimo problemas, pažeidžiant šalies Konstituciją, norima valstybinėse aukštosiose mokyklose įteisinti mokestį už studijas ir trūkstamas lėšas surinkti iš studentų. Tačiau tai ne reforma, tai studentų pavertimas „atpirkimo ožiais“, priverstais brangiai mokėti už esminės reformos vilkinimą. Suprantama, kad, didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių, studentams tektų skolintis iš bankų, todėl aišku, kad toks studentų apmokestinimo planas yra naudingas bankams. Iš čia galima daryti išvadą, kad vykdant reformą yra ginami bankų, o ne studentų ir ilgalaikiai valstybės interesai.

Taip pat manau, kad dalis problemų kyla dėl nemokėjimo diskutuoti. Diskusijos Lietuvoje dažnai primena kurčiųjų pašnekesius, kai negirdima oponentų kritika ir bukai kartojami silpni, daug pastabų sulaukę argumentai.

Gal galėtumei trumpai, bet konkrečiai pakomentuoti, kokią poziciją, tavo manymu, gina Indrė Vareikytė, Stanislovas Tomas, Mantas Adomėnas, Vytautas Daujotis, taip pat įdomu kokiai pozicijai ir kokioms jėgoms atstovauji pati?

Aš asmeniškai pritariu minėtai esminės aukštojo mokslo reformos koncepcijai, išdėstytai Akademinės bendruomenės pareiškime. Pritariu universitetų tinklo optimizavimui, studijų programų auditui, piramidę primenančiam studentų skaičiaus pasiskirstymui povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose. Sutinku, kad universitetuose turi studijuoti mažiausia dalis šalies studentų, kolegijose – didesnė, o profesinėse mokyklose – didžiausia; pritariu LR Konstitucijos 41 str. atkūrimui; vienodam studijų prieinamumui pagal gabumus; tokiam mokslinių tyrimų finansavimui, kuris priklausytų nuo mokslinių laimėjimų ir didžia dalimi būtų vykdomas per mokslinių projektų konkursus. Visi išvardinti žingsniai padėtų pakylėti šalies universitetų lygį, studijų kokybę ir mokslo pažangą šalyje. Apie visa tai argumentuotai kalba mokslo ir studijų ekspertas, prof. V. Daujotis, kurio pažiūromis žaviuosi ir kurios man yra artimos.

LSAS Prezidentė Indrė Vareikytė taip pat yra ne kartą išsakiusi pritarimą išvardintoms idėjoms, tačiau kai kurie konkretūs LSAS vieši pareiškimai arba veiksmai kartais glumina – pavyzdžiui, LSAS inicijuota peticija, kurioje reikalaujama atšaukti įvertinimą aštuonetu kaip gero mokymosi ribą visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose be akademinių skolų besimokantiems studentams, išskyrus tuos, kurie įstojo į mokamas vietas. Faktiškai šie studentai diskriminuojami, nes jiems LR Konstitucija kažkodėl nebegalioja. LSAS tesugebėjo šiems studentams pareikalauti garantuoti paskolas. Tokie žingsniai prieštarauja deklaruojamoms vertybėms – studentų solidarumui, vienodam studijų prieinamumui pagal gabumus ir pan. Norėtųsi matyti studentų organizacijas drąsiai deklaruojančias savo požiūrius, vertybes ir ginančias visų studentų teises. Manau, studentų lyderiams reikia dažniau susitikti ir draugiškai bei atvirai kalbėtis apie problemas ir kartu ieškoti jų sprendimo būdų.

Stanislovo Tomo beveik nepažįstu. Žinau, kad jis yra Prancūzijos Sorbonos universiteto doktorantas, pasisako už nemokamą mokslą. Jis  ragino studentus kovoti už savo teises, tačiau kiek perlenkė lazdą – kai kurios priemonės buvo per drastiškos, todėl nesulaukė paramos ir pritarimo iš jaunimo pusės. Lietuvių mentalitetas skiriasi nuo prancūzų, todėl vargu ar pavyktų atkartoti Lietuvoje Prancūzijos patirtį.

Apie Manto Adomėno aukštojo mokslo reformos idėjas jau esu kritiškai rašiusi: http://prabilk.lt/forum/viewforum.php?forum_id=14,  http://prabilk.lt/forum/viewthread.php?thread_id=15. 

Ar jaunimo organizacijos lyderė, sakykim, Indrė Vareikytė, gali nepriklausomai priimti sprendimus, rašyti rezoliucijas, ar ji vis dėlto yra slaptas aukštųjų mokyklų vadovybės ruporas?

Studentų organizacijų lyderiai turi veikti atstovavimo principu, t.y. jie viešai deklaruoja tik tai, ką patvirtino jų jungiamų studentų atstovybių tinklo atstovai. Manau, kad šį principą stengiamasi išsaugoti, tačiau reikėtų nepamiršti, kad nuomonės ir pozicijos yra formuojamas dalykas ir neretai priklauso nuo turimos informacijos, todėl gerai būtų studentų lyderiams kuo dažniau susitikti ir diskutuoti dėl įvairių sunkumų, problemų, ieškoti bendro sutarimo.

Kai parlamentarui Mantui Adomėnui pasiūliau dalyvauti bendroje diskusijoje, jis nepanoro kalbėti ten, kur bus O. Suprun. Jūs susipykę?

Su M. Adomėnu niekada nesipykau. Man nepriimtinos jo idėjos dėl aukštojo mokslo reformos, tačiau žaviuosi jo nuostatomis dėl mokytojo profesijos prestižo atkūrimo. Viešoje diskusijoje būtų užsimezgusi polemika dėl požiūrių skirtumų ir, panašu, kad M. Adomėnas jos vengia. O gaila.

Gali būti, kad M. Adomėnas pyksta ant manęs, klaidingai siedamas mane su studentų grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ akcija prieš rinkimus, kai agitaciniai stendai buvo nukabinėti plakatais, kuriuose M. Adomėnas buvo pavadintas „jaunimo priešu“. Tačiau aš nieko bendro su šiais plakatais neturiu, priešingai, kartu su kitais grupės nariais raginau iniciatorius atsisakyti šios idėjos. Manau, kad su oponentais reikia diskutuoti, o vykdant panašias akcijas – neiškreipti faktų.

Kaip turėtų būti sutvarkyti mūsų įstatymai, reguliuojantys aukštųjų mokyklų veiklą?

Įstatymai, reglamentuojantys aukštųjų mokyklų veiklą, turėtų atspindėti Akademinės bendruomenės kreipimesi (http://www.pilieciai.lt/minerva/index.php?article=1245) išdėstytus esminės reformos principus. Jie turi užtikrinti studijų prieinamumą pagal sugebėjimus ir nepažeisti LR Konstitucijos, garantuojančios nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems studentams.

Kaip vertini žinią, jog Švietimo ir mokslo ministru pasiūlytas liberalas Gintaras Steponavičius? Ar jis nepavers aukštųjų mokyklų paprasčiausiais „uabais“?

G. Steponavičius, kaip Švietimo ir mokslo ministras, pasitikėjimo man nekelia. Ko vertas jo pasisakymas, kad nemokamai gali studijuoti visokie trejetukininkai, ketvertukininkai. Būsimam ministrui tikrai derėtų žinoti, kad minimalus praeinamasis balas šalies aukštosiose mokyklose yra penketas. Gavę žemesnį įvertinimą studentai gauna akademinę skolą.

Nekelia simpatijų ir būsimo ministro siūlymas aukštųjų šalies mokyklų finansavimo modelį grįsti studento krepšeliu, nes krepšelis kompensuotų visiems vienodą studijų kainos dalį, tuo tarpu studentai turėtų sumokėti likusią studijų kainos dalį, kuri skirtųsi priklausomai nuo studijų programos ir jos vykdančio universiteto – tai studijų prieinamumą padarytų priklausomą ne tik nuo asmens sugebėjimų, bet ir nuo finansinių galimybių ir pažeistų vienodo studijų prieinamumo pagal sugebėjimus principą.

G. Steponavičius taip pat buvo besikreipiančių į KT sąraše, po šio kreipimosi atsirado LR Konstitucijai prieštaraujantis KT nutarimas, pagal kurį ne visiems gerai besimokantiems garantuojamas nemokamas mokslas.

Be galo apgailestauju, kad dabartinis švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius negalės užbaigti pradėtų gerų darbų švietimo srityje.

Kokios pozicijos laikosi aukštųjų mokyklų rektoriai, dėstytojai? Juk čia irgi yra nemažai sunkiai apčiuopiamų interesų.

Natūralu, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai siekia išsaugoti savo darbo vietas, o rektoriai veikia kaip jų advokatai, tarsi „dėstytojų profsąjungų lyderiai“. Tačiau nesinori visus matuoti vienodais matais. Dalis dėstytojų, įsigilinusių į povidurinio švietimo problemas, pritaria esminei aukštojo mokslo reformai – apie tai byloja, kad ir minėtas Kreipimasis. Tačiau kita dalis mąsto egoistiškai ir tiesiog siekia bet kokiais būdais išsaugoti esamą padėtį, tik padidinti studijų įmokas, kad pakiltų jų pačių atlyginimai. Jie supranta, kad atlikus ekspertinį studijų programų auditą, sumažinus universitetų skaičių Lietuvoje, į universitetus būtų priimami tik motyvuoti ir pažangūs studentai ir nebebūtų galimybių tęsti mokslo ir studijų imitacijos, taigi universitetuose liktų tik geriausieji dėstytojai, savo srities specialistai, dirbantys mokslinį darbą. Tai, be abejo, prisidėtų prie šalies mokslo pažangos.

Autoriaus nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“