Mokytojas ir Mokinys

Margarita ŠEVELIOVA

I

Gilus ruduo. Pirma buvo biologija, paskui dvi psichologijos. Klasėje dega šviesa, todėl nesuprasi, ar rytas, ar jau vakaras. Nesinori nieko, mokytojo ˛od˛iai sklinda kaip per rūką. Norisi nebent kavos. Psichologijos mus moko jauna šlykšti tetulė, kažkokia apsileidus ir negraži. Pamokos pabaigoje ji užsiminė, kad šiandien kažkokia svarbi religinė šventė.

– Anksčiau, – sakė ji, –  niekas nebūtų leidęs tikėti Dievu.

Tas „anksčiau“, matyt, sovietmečiu. O dabar tarsi atgavome tikėjimo laisvę, todėl turime visi masiškai tapti religingais. Ir ji paragino užsukti į bažnyčią.

– Niekas ten neis, – nusišypsojo Mokinė, – ten drėgna ir šalta.

– Ar negali apsieiti be savo komentarų? – pasakė psichologijos mokytoja. – Aš jau ne kartą sakiau, kad jeigu norite gerai gyventi, turite atsikratyti įpročio vaikiškai komentuoti. Pamoka baigta.

 Ir ji  pradėjo raustis rankinuke, ieškodama lūpų dažų – savojo vaikiško įpročio ji neatsikratė.

Kita turėtų būti vokiečių, bet mokytojas paleido. Vokiečių mokė aukštas, lieknas, gražus jaunas vyras, juodų plaukų ir rimtų akių. Jis sėdėjo prie lango, tvarkė kažkokius popierius, braižė lenteles ir tyliai murmėjo kažką sau po nosimi.

– Pasigedote savo popierių? –  priėjusi prie Mokytojo paklausė  Mokinė – tokia gra˛i, linksma ir paslaptinga.

– Ką? Iš kur žinai?

– Aš juos paėmiau, – nusišypsojo jam Mokinė, o paskui nusijuokė maloniu nevaikišku balsu. – Kad pasiliktumėte po pamokos.

– Klausyk, grąžink popierius, jie man labai reikalingi, matai, kiek turiu darbo?

– Aišku, atiduosiu, – tarė Mokinė, – tačiau tik mainais.

– Mainais į ką?

Ji pasilenkė visai arti ir sušnibždėjo į ausį:

– Į vieną lėtą šokį.

– Kokį dar šokį? – jis nustebo ir nuraudo dar labiau. – Ką čia kalbi, juk tai ne mokyklos vakarėlis!

Tačiau Mokinė tik žiūrėjo į jį ir užsispyrusiai tylėjo.

– O jei kas u˛eis ir pamatys? –  paklausė bejėgiškai Mokytojas.

– Aš užrakinsiu klasę ir niekas neužeis, – atsakė Mokinė ir nubėgo prie durų...

Kabineto kampe stovėjo senas antikvarinis grotuvas. Jį iš kažkur atitempė senutė vokiečių kalbos mokytoja, dabar jis dulkėjo klasėje, nors mokytoja labai didžiavosi raritetu ir prisimindavo senus laikus. Mokinė paleido seną vokišką valsą, paskui priėjo prie Mokytojo ir ištiesė ranką.

– Tai labai pavojinga, atrodo lyg kokia beprotystė, – sakė Mokytojas, – jei kas sužinotų...

Ji pridėjo prie jo lūpų pirštelį, o jis apkabino ją per liemenį, ir jie pradėjo šokti. Iš pradžių Mokytojas buvo įsitempęs, bet greitai atsipalaidavo ir stipriau apkabino merginą. Jis sunkiai alsavo ir nežinojo, kur dėti akis, nes labiausiai už viską norėjo žiūrėti į ją, jausti kiekvieną jos judesį, atokvėpį ir pasakyti daug įvairių dalykų. Mokinė švelniai palietė jo ranką, paglostė pirštus, pridėjo nykštį prie lūpų ir pabučiavo.

– Ką darai? – sušnibždėjo Mokytojas nesavu balsu, – liaukis, aš nenoriu, nereikia!

Mokytojas norėjo ją atstumti, bet mergina dar labiau prigludo ir pajuto, jog to jis nori taip pat stipriai, kaip ir ji. Tuomet ji švelniai, bet drąsiai padėjo jam…

Paskui jie vėl šoko, o dienos šviesa atgaivino mokyklos gyvenimą, į duris ėmė belstis įkyrūs kolegos ir įsiskolinę mokiniai.

Jie išėjo kartu. Stotelėse triukšmavo pradinių klasių mokiniai. Prie bažnyčios rūkė abiturientai, nekreipdami dėmesio į religinę šventę, tik kelios močiutės su keistai kalta veido išraiška atidarė Dievo namų duris. Mokinė ir Mokytojas pasuko į gretimą gatvelę.

– Jeigu kam papasakosi, kas tarp mūsų šįryt įvyko, man galas, – prisipa˛ino mokytojas.

– O jūs viską neikit. Ir dar pridurkit, jog pavogiau jūsų dokumentus. Tada manim tikrai niekas nepatikės, – atsakė Mokinė.

Staiga pradėjo krapnoti lietus. Iškart pasidarė nejauku ir šalta.

– Ar jums nėra jausmo, jog įvyks kažkas negero? – paklausė Mokinė, įsikibdama Mokytojui už rankos.

– Aš tarsi žinojau, jog įvyks kažkas grėsminga, – nerišliai sumurmėjo Mokytojas, – aš taip ir jaučiau, kad turėsiu bėdų su vyresnių klasių mokinėm. Jos tokios brandžiai traukiančios...

– Jūs svajojote apie mane? – paklausė ji.

– Ne. Taip! Ne tik apie tave, supranti, visa ta atmosfera...

Mokinė ištraukė ranką iš Mokytojo parankės, rimtai pažiūrėjo jam į akis ir griežtai tarė:

– Jei jums įdomu ir to nežinojote, taip negalima elgtis su moterimi.

Ji apsisuko ir išėjo, išdidi ir šalta. Lietutis nustojo. Prie bažnyčios rūkė jau kiti mokiniai, o Mokytojas stovėjo, nebe˛inodamas, kur eiti.

II

Tegul nepyksta skaitytojai už lengvo turinio įžangą. Dabar pateiksiu Mahatmos Gandi citatą apie Mokytojo ir Mokinio ryšį. Palyginkit, mieli skaitytojai…

„Žmogų sudaro trys pradai: kūno, proto ir sielos. Bet  iš jų nekinta tik siela. Jos dėka funkcionuoja ir kūnas bei protas. Taigi švietimu galima vadinti tai, kas atveria sielos savybes“.

Nesimokantis, nelavinantis sielos ˛mogus neatranda ir sielos bei proto resursų. Siela merdi  be progreso, ir pati asmenybė nyksta ir miršta dvasine prasme.

Švietimas, kurį suteikia mokykla ir be kurio neįmanoma, sutikit, išgyventi civilizuotoje visuomenėje, padeda  žmogui geriau pažinti pasaulį. Tačiau idealus Mokytojo tikslas ne perteikti fundamentalias tiesas, o įskiepyti mokiniui interesą aplinkinio pasaulio pažinimui. Jei žmogus pradės domėtis aplinka, tai paskatins jį savarankiškai ir visiškai atsakingai pasirinkti tinkamą kryptį ir pasiekti tikrai deramo rezultato, kuris bus ne trumpalaikis „kalimo“ efektas, tačiau gyvenimo išbandytas ir atnešantis naudos. Nors, atsiprašau, ne visai tiksliai pavartojau žodį „įskiepyti“. Šis žodis turi prievartos atspalvį. Mokymosi procese to neturėtų būti. Mokymas ir mokymasis turėtų būti grindžiamas meile. Bet mūsų laikais ir sąlygomis Mokytojo ir Mokinio meilė egzistuoja  įžangoje paminėta prasme.

Gaila, bet manau, kad šiais laikais mokyklose tikras švietimas vargu ar yra. Čia ir vėl pacituosiu M. Gandi: „Tikrasis švietimas padeda suprasti savo esmę, Dievą ir Tiesą“. Nesvarbu, kiek daug tu ˛inai, daug svarbiau, ar šias ˛inias gali pritaikyti praktikoje. Mokydamiesi mokiniai atsiveria, pradeda pažinti (turėtų pradėti pažinti) save. Mokytojas nukreipia į kelią, kuris veda Tiesos pažinimo link. Mokytojas turėtų padėti atsiskleisti toms mokinių savybėms, kurios galės maksimaliai tarnauti ir mokiniui, ir aplinkiniams.

Deja, labai da˛nai mokytojui nėra svarbu, ar suprato mokiniai dėstomą medžiagą. Suprato – šaunuoliai, pa˛ymys geras, nesuprato – kvaili dykaduoniai, vertinu dviem balais. Ir mokiniai praranda motyvaciją ieškoti Tiesos, stengtis išmokti nesuprastą pamoką – juk jie jau įvertinti. Sieloje lieka kartokas prieskonis, protas stengiasi greičiau užmiršti ne tik  pažymį, bet ir tai, už ką jis buvo gautas. Švietimo procesas stringa, dėl to mokiniai pradeda nekęsti mokytojo, o šis – savo „nesimokančių“ mokinių. Pažįstama situacija, tiesa? Bet, pasirodo, tai ne tik mūsų laikų pavyzdys, apie tai kalbėjo dar Konfucijus: „Dabar mokytojai skaito lenteles su rašmenimis, garsina jų prasmę, bet nesigilina į pagarsinto esmę. Todėl mokiniai nerodo troškimo mokytis, o mokytojai neatskleidžia anų gabumų. Mokiniai lieka tamsumoje, kenčia nuo mokymosi proceso sunkumo ir nemato jame naudos. Net jei jie ir baigia švietimo procesą, vis tiek nutolsta nuo Tiesos pažinimo“.

Taigi, procesas turi būti įdomus mokiniui. Reikia padėti atsiverti jo talentams. O kaip tą padaryti? Reikia išsirinkti teisingą mokymo būdą. Jo nėra vienodai tinkamo ir teisingo. Visi esame skirtingi, kiekvienam tinka savas…

„Yra trys švietimo būdai. Pirmasis – per bausmę. Už kiekvieną nusižengimą švietimo procese yra baudžiama. Šis metodas ne tik nenaudingas, tačiau ir klaidingas.

Antrasis – per abejingumą. Mokytojai da˛nai sako: „Koks mano reikalas“. O tada išnyksta tarpusavio veikla, vadinasi, ir švietimo esmė.

Trečiasis – per meilę. „Jeigu nusikalto Mokinys, save kaltinti turėtų ir Mokytojas“. Čia vėl citavau Gandi. Ir vėl grįžome prie meilės.

M. Gandi nuomone, meilė mokiniui yra vienintelis tikrojo prasmingo ir sėkmingo švietimo būdas. Auklėjami bausme (o tai ne tik fizinės bausmės, bet ir blogi pa˛ymiai) mokiniai išsiugdo priešiškumą mokytojams.

Antras būdas negeras tuo, kad abejingumas neleid˛ia perteikti žinių gilumo. Juk jeigu mokytojui yra tas pats, ką moka mokinys, mokiniui taip pat nesvarbu, ko jį mokina. Klaidinga manyti, jog mokykloje tiktai perteikiamos žinios. Taip, jos ir vien jos yra perteikiamos, tačiau taip nėra gerai. Mokinys ir mokytojas turi tobulėti kartu. Ruošdamasis pamokai, kalbėdamas su mokiniais mokytojas atsiveria ir tobulėja pats. Pats atranda dar nežinomas dalyko sritis, naujus gerai žinomo pokalbio aspektus. Tuo ir naudingi pokalbiai, diskusijos, bet ne „kalimas“.

Bet, atrodo,  to daugelis nesupranta… Tarsi mokytojas ne˛ino nuostatos, kurią pripažįsta visų pakraipų filosofai: „Žemėje  nėra nieko tobulo ir nekintamo“.

Ir dar. Pas mus visiškai netoleruotini atvejai, kai mokiniai  pranoksta mokytojus. Nors mokytojui turėtų būti didžiausia laimė būti pranoktam savo mokinio. Štai, pavyzdžiui, amerikiečių nebyliojo kino aktoriaus Makso Linderio ˛od˛iai, pasakyti mokiniui Čarliui Čaplinui: „Mokiniui nuo pavergto Mokytojo“.

Kitas pavyzdys. Knygos „ˇaidimas stiklo karoliukais“ dialogas tarp meistro ir jo mokinio Knechto. Kuomet mokinys paklausia, ar yra viena visiems vienoda Tiesa, kurios reikėtų mokytis, o išmokus galima teigti, jog esi gavęs teisingą išsilavinimą, Mokytojas atsako, kad Tiesa, ˛inoma, egzistuoja, tačiau nėra mokymo būdo, kuris leistų pasiekti šitą fundamentalią ir visiems teisingą tiesą. Niekas negarantuoja ir nesuteikia absoliučios neginčytinos išminties. Žmogui tai nėra duota. Tačiau vėliau meistras sako, jog nereikia siekti tobulumo – reikia tik mokytis ir vystyti savo gabumus. Tik taip galima pasiekti, jog atsiskleis slapti asmens talentai, smegenys veiks visa apimtimi ir, galiausiai, žmogus atras savyje Dievą.

Autorius mano, jog dieviškasis pradas būdingas kiekvienam, tačiau jis yra užslėptas, miegantis. Mokytojo tikslas pažadinti jį, padėti formuotis charakteriui, talentams. Mokinys, kaip gėlė, jei atsiskleis, papuoš pasaulį. Retas moka rasti savyje talentus pats. Dažniausiai tą reikia parodyti, nukreipti. O tai ir yra mokytojo u˛davinys. Jeigu švietimo procesą įsivaizduosime kaip kelią, pirmas žygiuoja mokinys, o mokytojas tipena iš paskos, nukreipdamas ir komentuodamas šalikelės vaizdus. O jei mokytojas tarsi vedlys aklai tempia savo mokinius, procesas – paprastas ir prastas žinių perteikimas.

Pagaliau, koks turėtų būti žmogus, kad galėtų vadintis Mokytoju, meistru? Klasikiniu požiūriu mokytojas turi turėti tik vieną mokinį, tik tada jo potencialas atsiskleis maksimaliai. O mūsų visuomenėje da˛niausiai dalyko mokytojas dėsto visoms klasėms. Bet juk įvairaus am˛iaus grupėms reikia aiškinti skirtingai. Vargu, ar gali žmogus per pertrauką persiorientuoti, kad tinkamai atskleistų ir dvyliktokų, ir šeštokų gabumus.

Ir paskutinis dalykas – mokytojas neturėtų būti iniciatorius, o tik patarėjas, nuoširdžiai trokštantis tobulėti su mokiniu. Tikrasis švietimas – kaip tikrasis tikėjimas – neturi mados ir nesikeičia priklausomai nuo valdžios ideologijų ir aplinkinių įsitikinimų.

© 2008 „XXI amžius“