Atsinaujinimo dienoje –
apie santuoką

Spalio 19-ąją, sekmadienį, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete vyko Atsinaujinimo diena „Santuoka: ar du taps viena?“ Į ją pakvietė „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė ir Lietuvos šeimos centras. Renginyje gausiai dalyvavo šeimos iš įvairių Lietuvos vietų, kai kurios ir su savo atžalomis, taip pat tie, kurie prisideda prie šeimų stiprinimo. Išskirtinai daug dalyvavo jaunimo, viltingai bylojusio, jog dalis jaunų žmonių Lietuvoje stengiasi svarstyti santuokos ir šeimos klausimą gyvenime. Tikra šeimų, krikščioniškos bendrystės švente tapusioje Atsinaujinimo dienoje per tūkstantį dalyvių šlovino Viešpatį, klausėsi konferencijų, žiūrėjo spektaklį, diskutavo ir liudijo darbo grupėse.

Konferenciją „Vyro ir moters santuoka – šeimos pamatas“ vedęs kun. prof. Andrius Narbekovas teigė, jog kai santuokoje sureikšminami dalykai, kurie yra tik svarbūs, prarandama galimybė joje džiaugtis tuo, kas svarbiausia. O svarbiausia – sutuoktinių tikslas vesti vienas kitą ne kankinystės, bet šventumo keliu. Santuokos ir šeimos studijų centro (VDU) direktorius kalbėjo apie itin svarbų žmogaus vientisumo – kūno ir dvasios vienovės – supratimą, kuris ir turėtų būti ikisantuokinio pasirinkimo pagrindas, aptarė pavojus, kurie kyla tobulai įsivaizduojant savo sutuoktinį, o paskui mėginant jį perkurti pagal savo netobulumą. „Santuoka yra vienas kitam savęs dovanojimas ir nieko daugiau“, – tvirtino kun. A. Narbekovas, pabrėždamas santuokinio pažado neatšaukiamumą („pagimdę“ santuoką savo pažadu sutuoktiniai nebegali jos atsižadėti, kaip ir neįmanoma nebebūti savo vaikų tėvais), atvirumą gyvybei, kuri priimama kaip dovana, o ne kaip nelaimė: tik tada už namų durų galima rasti tikrą gyvenimą.

Į konferencijos temą – „Ar gali būti kas geriau už krizę?“ – dr. Nijolė Liobikienė taip ir atsakė: „Nieko negali būti geriau už krizes, jei sutuoktiniai stengiasi ne užgniaužti jas, o paskui išlieti pykčiu ir agresija, bet konstruktyviai spręsti drauge, ieškodami ne tik savyje turimų vidinių resursų (jų, deja, dažnai pritrūkstama), bet ir kitų šeimų, bendruomenės pagalbos.“ Pasak prelegentės, šiandien krizės sprendžiamos savižudybėmis, įvairiomis priklausomybėmis, neištikimybe, skyrybomis, nors jos turėtų būti įveikiamos keliais pozityviais etapais (krizės pripažinimu, visų neigiamų išgyvenimų, kuriuos krizė sukelia, priėmimu bei ryžtu spręsti): taip žmogus įgyja galimybę dvasiškai augti. Dr. N. Liobikienė ypač pabrėžė bendruomenių atvirumą sunkumus išgyvenančioms šeimoms, kiekvieno atsakomybę bandant padėti kitam.

Temą „Kai išsiskyrus tampa dar sunkiau“ gvildenusi Elvyra Kučinskaitė, aštuonerius metus tarnaujanti išsiskyrusiųjų sielovadoje, su asmeniniu skausmu pripažino, jog santuokos subyrėjimas yra tragedija, iš kurios vis dėlto privalu rasti jėgų pakilti, nepamirštant pirmesnio Dievo žmogui skirto pašaukimo – gyventi. Pasak E. Kučinskaitės, santuokos dvasine prasme nutraukti neįmanoma, todėl suardžiusieji tai, kas nėra numatyta pasaulio tvarkoje, susikuria dramą, kurią vis tiek turi išgyventi.

Pagal Kauno arkivyskupijos informaciją

© 2008 „XXI amžius“