Bėgimas su kliūtimis

Pirmasis įspūdis, kad kažkas tiesiog sustabdė keliolika gatve praeinančių vyrų ir susodino prie šio stalo... Vincas – geodezininkas, Nikolajus – darbininkas, septynių vaikų tėvas, Gintautas – profesionalus muzikantas, Kęstutis – statybininkas, Valdas – teologijos magistras, bedarbis, Algirdas ir Romualdas – inžinieriai... Šie pasauliečiai vyrai – iš Tarptautinės veiklių žmonių bendrijos Vilniaus skyriaus. Visus juos čia atvedė noras sekti Gerąja Naujiena, gyventi pagal Dievo žodį.

Jie renkasi Švento kryžiaus namuose (L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4). Ateiti čia gali kiekvienas vyras, turintis dvasios ar kūno negalią.

Atėjusieji pasisveikindami apsikabina... Ant stalo – atsineštinės vaišės: sumuštiniai, sausainiai, tortas, beje, nedažnas skyriaus susirinkimuose, šįkart – Gintaro vestuvių proga.

ROMUALDAS, skyriaus prezidentas. Tėve, stovime Tavo akivaizdoje tokie, kokie esame, nesislėpdami. Tu mus sukūrei, Tu mus palaiminai, Tu mus paleidai į pasaulį, pagaliau Tu mus suradai ir pastatei į tą kelią, kuris veda pas Tave. Dėkojame Tau už tai.

Stovėdami prieš Tave, Viešpatie, kokie esame, mokomės nesigėdinti savęs, neniekinti savęs ir tuo labiau – neaukštinti: tik Tave, Viešpatie, tik Tave vieną aukštiname. Žinome, kad nesugebame Tau tinkamai atsidėkoti, bet mes stengiamės... Priimk mus ne dėl mūsų nuopelnų, o dėl Tavo ištikimybės savo žodžiui. Laimink tuos vyrus, kurie šiandien čia susirinko, ir tuos, kurie galbūt kelyje, ir tuos, kurie Tavęs dar nepažino.

VINCO liudijimas. Aš čia tik nuo vasario 1-os, bet kokį Viešpaties vedimą patyriau. Fantastiška. Gerai, kad tokie, kaip Petras – dvidešimtmečiai jau yra su mumis. Jiems nereikės blaškytis ir atgailauti, kaip kitiems...

Pradėsiu nuo rūkymo. Trisdešimt metų rūkiau. Ir nieko negalėjau su savimi padaryti. Visokius metodus bandžiau – kažkoks košmaras. Negali savęs įveikti, kol iš tiesų nesuvoki, kas su tavimi darosi. Pagaliau vienu momentu susivokiau. (Man padėjo čia, bendrijoje, per užtarimo maldą.) Supratau, kad man tai yra primesta Piktojo... Taip įkalta tau į galvą... Suėmė toks ryžtas, pasakiau sau: „Viskas“.

Trečiadienis gražiai praėjo. Ketvirtadienį irgi geriu kavą be cigaretės. Bet negaliu surasti sau vietos: prasidėjo toks gręžimas – tiesiog fizinis skausmas. Nuėjau į Mišias, priėmiau Komuniją. Ir nepajutau, kad jau bėgu iš bažnyčios į parduotuvę cigarečių. Susiėmiau, grįžtu. Po to vėl – pirmyn atgal... Išėjęs viską atidaviau Dievui, sakau sau: „Bėgsiu, bet nerūkysiu“. Bėgau, kol uždusau, bet tas gręžimas praėjo... Labai daug ką patyriau. Atsirado poreikis bėgioti. Rūkyti jokio noro.

KĘSTUČIO liudijimas. Kurį laiką buvau labai susidomėjęs kitomis religijomis. Tąkart sėdėjau susirinkime su vienos bendrijos nariais, kurie garbino Dievą kaip absoliutą. Netikėtai išgirdau tylų varpų skambėjimą. Klausiu šalia sėdinčios moters, ar ji irgi tai girdi. Atsakė, jog nieko negirdi. Tik vėliau pagalvojau, kad tai man buvo Dievo pakvietimas sugrįžti į krikščionybę.

2003 metais susirgau sunkia depresija. Visas sukaustytas, net nusiprausti negalėjau. Pas gydytojus vaikščiojau, visokius metodus bandėme – niekas nepadėjo. Žmona kartą pakvietė su ekskursija nuvykti į Kryžių kalną. Paklausiau – ko tik nesigriebdavau... Nuvažiavome. Kažkokia jėga parklupdė mane prieš kryžių. Gal pusvalandį meldžiausi. Grįžome į namus, bet tos kančios nesibaigė. Sirgau apie ketverius metus. 2007-ųjų rudenį dar prisidėjo ir stiprūs galvos skausmai. Gavau knygą „Marijos stebuklai ir apsireiškimai“. Ten buvo raginimas kasdien ateiti pasimelsti už pasaulio nuodėmes. Daug laiko melsdavausi į Jėzų ir Mariją vienas – užsidaręs savame pasaulyje. Vasario mėnesį buvo laida per „Marijos radiją“ apie veiklių žmonių bendriją. Pabaigoje per atgailos maldą vedantysis pasakė: „Dabar pasimelskime už tą vyrą, kuriam skauda petį“. (Ligos metu labai jį skaudėjo.) Pagalvojau: „Negi tai apie mane?“ Pasimeldžiau. Ryte pabudau ir negaliu patikėti: nebeskauda. Depresija dar nebuvo pasibaigusi, bet aš jau pradėjau lankyti bendrijos susirinkimus. Prisimenu, tąkart buvo atvažiavę vyrai iš Latvijos. Pasakiau vienam iš jų, kas su manim dedasi, ir jis kokias penkias minutes už mane meldėsi. Nieko neprisimenu... Tuo metu kaip tik baigiau sirgti gripu. Baigėsi gripas ir baigėsi ne vienerius metus užsitęsę galvos skausmai – kaip ranka nuėmė. Nuo tada aš ir lankausi bendrijoje – kartu meldžiamės.  

VINCAS apie bendrijos vyrų apsilankymą Paberžės vidurinėje mokykloje. Kai vyrai pasakojo apie savo atsigręžimą į Dievą, apie išsivadavimą nuo alkoholio, narkotikų ir kitų priklausomybių, salė buvo nuščiuvusi. Apie mokinius nėra ko ir kalbėti, bet ir pedagogams tai, matyt, padarė įspūdį. Žmones stebina, kad tokie dalykai galimi šiandien čia, tarp mūsų. Kaip tai atsilieps jų gyvenime, mes gal ir nesužinosime – tokia Dievo valia.

VALDO liudijimas. Nuo paauglystės orientavausi į viską išbandžiusius vyrus, bet ką galinčius nušluoti sau nuo kelio. Viską ir aš išbandžiau – alkoholį, narkotikus, vienadienes „meiles“. Gyvenimas tapo nesibaigiančiu košmaru... Pakėliau ranką prieš moterį – buvo užvaldžiusi baltoji karštinė, kaip sakoma, „sėdau ant arklių“. Girdėdavau balsus, raginančius prievartauti, smaugti, šokti per langą... Kalėjime daug ką supratau. Išėjęs į laisvę buvau pasiryžęs pradėti kitokį gyvenimą. Dirbau miškininku, pradėjau studijuoti teologiją. Susiradau moterį, kuri buvo palikusi vyrą ir vaikus. Bet mano gyvenimas skyrėsi nuo to, ką rašiau savo diplominiame magistro darbe. Stengiausi nepasiduoti buvusiam nuopuoliui.

Po kiek laiko sugyventinė mane paliko. Pajutau, kad žemė vėl slysta iš po kojų. Važiuodamas namo nusipirkau butelį. Sėdžiu „Latvijoje“ ir jaučiu, kad vežuosi su savimi bombą. Namie ėmiau melstis atsiklaupęs prieš Kristaus paveikslą, atsiprašiau Kristaus „Atleisk, daugiau negaliu, Viešpatie“... Maniau, išgersiu tąkart ir daugiau nebegersiu. Nepavyko – vėl pradėjau gerti ir rūkyti. Tas pats modelis kaip anksčiau – ir vėl vos „nesėdau ant arklių“... Bet melsdavausi: „Gelbėk, Viešpatie, nes vėl baigia užvaldyti pragaro tarnai“. Su gitara po penkis šešis kartus giedodavau tą pačią giesmę – kad neišprotėčiau... Pradėjau lankytis šioje bendrijoje, vyrai už mane meldėsi. Ėmiau bėgioti – bėgu ir kalbu rožančių. Gelbėjausi kaip įmanydamas. Kartą taip bėgdamas ir melsdamasis prieš akis pamačiau Kūdikėlį Jėzų – supasi lopšelyje ant jūros bangos ir ramiausiai miega. Atsiklaupiau ir pabučiavau tą žemę... Nepasakyčiau, kad dabar nepatiriu pagundų, bet žinau, kad kelio atgal nėra. Patyriau, kad gyvenimo be Dievo ir gyvenimu nepavadinsi, tai – kažkoks nesusipratimas.

GINTAUTO liudijimas. Buvau patekęs į baisų liūną: aštuonerius metus „sėdėjau ant adatos“. Nors šiokį tokį tikėjimą turėjau – bandžiau atsitiesti. Pirmas žingsnis buvo Anoniminių alkoholikų bendrija. Bet gerti nenustojau. Lyg ir jaučiau, kad Dievas yra šalia, bet, pasirodo, kai ko aš pats vienas tiesiog nepajėgiau padaryti.

Man tai paaiškino mane ėmęsis globoti vienuolis brolis Vincas... Pavyzdžiui, penkiolika metų negalėjau prieiti išpažinties. Pagaliau Vinco drąsinamas ryžausi. Jis mane ir nuvedė į pranciškonų bažnytėlę. Ėjau prie klausyklos lyg supančiotas – su baisia baime. Jutau, kad brolis Vincas už mane meldėsi – kalbėjo rožančių.

 Po išpažinties palengvėjo, žymiai palengvėjo. Nors tai, kas prarasta, atgauti ne taip paprasta. Per tuos nuopuolio metus viskas subyrėjo: iširo šeima, ištekėjo dukra, kurios vestuvėse negalėjau pasirodyti, su broliais irgi tik švenčių progomis pasikeičiame telefono žinutėmis. Bet aš jau nebe tas. Nors piktasis puola iš visų pusių... Šiandien kokias dvi valandas praklūpojau su ašaromis melsdamasis švento Kazimiero bažnyčioje. Atsitiko tai, ko labiausiai bijojau – praradau darbą.

Dalį atlyginimo mokėdavo vokeliuose. Mane tai labai šokiruodavo... Pagaliau neiškenčiau: „Ar negalėtumėte, – sakau jiems, – man mokėti atlyginimą be tų vokelių, aš nebegaliu“. O jie tėškė man ant salo tą vokelį: „Eik lauk – mes tave atleidžiame“. Išėjau. Šiandien apėmė tokia nykuma – man pagrasino, kad nuo pirmadienio atjungs elektrą: susidarė skola...Vyrai, sakau tiesiai šviesiai... kiek kas galite...

Apie stalą pradeda kelią pinta lėkštė. Viena po kitos į ją krinta dešimtinės ir dvidešimtinės. Skambteli kito bedarbio pamėtėta keleto litų moneta, kuri pagal Evangelijos mokymą apie našlę, paaukojusią šventykloje paskutinį savo skatiką, – gal ir ne menkesnė tarp kitų to vakaro gerųjų naujienų.

Užrašė Vincentas Kęstutis Starinskas

P. S. Tarptautinės veiklių žmonių bendrijos įkūrėjas – Kalifornijos valstijoje gyvenęs armėnas Demosas Šakarijanas, kurio senelis su šeima į Jungtines Amerikos Valstijas persikėlė dar praėjusio šimtmečio pradžioje.

Šie armėnai iš gilias krikščionybės tradicijas turinčios tėvynės į nežinomą šalį vyko ne geresnio gyvenimo paieškų vedami. Ypatingomis Šventosios Dvasios dovanomis garsėjantis jų Kara Kalos kaimo gyventojas sekmininkas Jefimas išpranašavo, kad Šakarijanų ir dar kelioms kitoms šeimoms lemta išvykti į tolimą šalį. Šifruojant su mokytesniais vyrais, ką šis neraštingas regėtojas buvo patyręs, paaiškėjo, jog ta šalis – Amerika. Kelias į ten buvo ilgas ir varginantis, o tolimoje Kalifornijoje niekas nepasitiko ateivių išskėstomis rankomis. Bet jie vis tiek meldėsi ir dėkojo Dievui, kad atsidūrė už vandenyno, nes per ano amžiaus pradžioje turkų surengtą armėnų pogromą būtų žuvę kartu su kitais gyventojais.

Emigrantams tik pradžioje sunkiai sekėsi. Būdami darbštūs ir tvirtai laikydamiesi Dievo įsakymų, armėnai Kalifornijoje tapo žinomais ir gerbiamais verslininkais. Trečiosios emigrantų kartos atstovas Demosas, taip pavadintas senelio garbei,  iš savo tėvo Izaoko  jau paveldėjo didžiulę karvių fermą ir pieno ūkį. Būdamas stropus ir pareigingas krikščionis, jis pastebėjo, kad vietos armėnų, o ir kitose bažnyčiose didžioji dauguma lankytojų – moterys. Demosui Šakarijanui kilo sumanymas įkurti veiklių vietos vyrų-maldininkų bendriją. Bet Dievas vedė jį dar toliau. Per vieną stebuklingą regėjimą jam buvo parodyta, kad visoje planetoje daugybė vyrų tarsi suakmenėję, atšalę, atitolę nuo Dievo. Kito regėjimo metu šie vyrai jau buvo atgiję, pakėlę rankas į dangų. Patyręs Viešpaties palaiminimą, Demosas ir jo artimiausieji pagalbininkai tapo po Jungtines Amerikos Valstijas, o vėliau ir po visą pasaulį išplitusios veiklių žmonių organizacijos pradininkais. Esminiais akcentais jų ir jų pasekėjų susirinkimuose tapo pasauliečių – fermerių, vairuotojų, verslininkų liudijimai apie patirtas Viešpaties malones ir stebuklus: vieni pasakodavo, kaip per maldą pagiję nuo nepagydomų ligų, kiti – kaip per stebuklą išlikę gyvi ir sveiki po avarijų ar gamtos stichijų, dar kiti – kaip išmeldę atsivertimą nuo Dievo nutolusiems artimiesiems...

Lietuvoje pirmasis Veiklių vyrų bendrijos skyrius įsikūrė 1993 metais Kaune. Dabartiniu metu bendrijos skyriai veikia Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje, kuriasi kituose miestuose.

© 2009 „XXI amžius“