2050 metais 2 ar 4 milijonai?
Povilas Pipinys
|
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
|
Manau, kad daugelis mūsų šalies piliečių buvo maloniai nustebinti naujosios Vyriausybės užmojais ankstesnių vyriausybių užmirštoje arba ignoruojamoje demografijos srityje. Naujosios vyriausybės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro Rimanto Dagio planuose grandiozinis užmojis, kad 2050 metais Lietuvoje gyventų 4 mln. gyventojų. Taigi vyriausybė užsibrėžia pakeisti gyventojų dinamikos vektoriaus kryptį iš prognozuoto tolimesnio neigiamo prieaugio ne tik augimo kryptimi, bet dar tokio, kad dėl natūralaus prieaugio vietoj dabartinio 3 mln. 360 tūkst. gyventojų skaičius pasiektų 4 milijonus.
Vyriausybės programos paramos šeimos srityje kalbama apie tai, kad svarbiausi tautos išnykimo stabdymo veiksniai yra šeima, vaikai ir skurdo įveikimas. Siekdama suvaldyti šiuos demografinius pokyčius Vyriausybė pasiryžusi skatinti gyvenimą šeimoje bei gimstamumą. Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro R. Dagio, norint pasiekti šį tikslą, pirmiausia reikia skatinti, kad šeimos augintų bent po tris atžalas.
Prie 4 mln. gyventojų ribos artėjome sovietiniais laikais. 1991 metais Lietuvoje gyveno 3,702 mln. žmonių, o gyventojų prieaugis buvo 0,46 proc. Esant tokiam prieaugiui iki 4 mln. būtų nereikėję net 10 metų. Tačiau gimstamumui kritus nuo 56 tūkst. gimusiųjų iki 30,014 tūkst. 2002 metais, natūrali gyventojų kaita buvo -0,32 proc. Noriu akcentuoti, kad toks katastrofiškas gimimų sumažėjimas vyko ne dėl kokių nors objektyvių priežasčių, o dėl abortų staigaus pagausėjimo, t. y. negimusiųjų žudymo, kuris 1995 metais pasiekė negirdėtą mastą net 31.278 registruotų abortų (dabar net gimsta mažiau), o tai sudarė 76 abortus 100 gimusiųjų. Nenorą gimdyti vaikus, matyt, lėmė socialiniai pokyčiai visuomenėje, neužtikrinta ateitis.
2004 metais gimusiųjų buvo tik 30,6 tūkst., o mirė 41,4 tūkst. žmonių. Taigi per metus dėl natūralių priežasčių gyventojų sumažėjo 10,8 tūkst. Paskutiniaisiais metais jau stebimas situacijos pagerėjimas, ir 2008 metais gimė 3000 daugiau, palyginti su buvusiu mažiausiu gimstamumu 2004 metais. Tačiau tam, kad įvyktų esminis persilaužimas, reikia kad gimtų ne mažiau kaip 50 tūkst. per metus, t. y. gimimų skaičius padidėtų 20 tūkstančių. O tą pasiekti be didelių valstybės pastangų mūsų visuomenė nepajėgi. Norėčiau priminti, kad gimimų didėjimą pastaraisiais metais lėmė ne vien tik buvusios vyriausybės skatinančios priemonės, bet iš dalies ir tai, kad dabar tėvais tampa gausiausia jaunimo karta, kuri, be to, mažiau išsibėgiojo į užsienio šalis. Todėl nereikėtų nustebti dėl būsimo gimimų kritimo po 10 ir daugiau metų, kai gyventojų reprodukciją lems mažiau gausus jaunimas.
Tautą turėtų gelbėti būtent gausiausia jaunimo karta, gimusi demokratijos aukščiausio pakilimo metais. Bet tam turi būti sudarytos sąlygos auginti vaikus, o jaunimas, ypač studentai, tokių sąlygų tikrai neturi. Jų šeimoms praktiškai neteikiama jokia parama ir motyvuojama tuo, kad jie neturi darbo stažo. Bet ar vaikų auginimas nėra darbas? Reikėtų įsisąmoninti, kad mūsų negausiai ir nykstančiai tautai vaikų auginimas turėtų būti vertinamas kaip valstybei naudingiausias darbas ir dėl to apmokamas. Sovietiniais laikais studentų bendrabučiuose visuomet būdavo studentų šeimoms skirti kambariai, kuriuose žaisdavo vaikai. Neretą studentą ar studentę įteikiant diplomą sveikindavo ir jų vaikai. O dabar ar pamatysime prie studentų bendrabučių žaidžiančius vaikus? Jeigu vaikui gimus studentų šeimoje būtų išmokamos ne tik vienkartinės pašalpos, bet ir nors 500600 litų kas mėnesį, manau, nereta studentų šeima augintų vaikus, nes baigę jie abu jau galėtų dirbti, nebijodami, kad greitai reikės išeiti vaiko priežiūrai atostogų, ko labiausiai nenori darbdaviai.
Jeigu visos šeimos būtų remiamos, sumažėtų abortų skaičius, o tuo labiau nebūtų pametami ir net žudomi naujagimiai. Tai, kad šeimoms, auginančioms vaikus, būtina tiek materialinė, tiek moralinė visuomenės parama, rodo Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininkų tyrimas, atliktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu. Jis atskleidė, kad pagrindinės priežastys, lemiančios porų apsisprendimą negausinti šeimos, yra finansinė vaikų išlaikymo našta ir nepakankama valstybės parama. Taigi lietuvių šeimos pasiryžusios turėti daugiau vaikų, bet tik tuo atveju, jei valstybės finansinė parama šeimai didės.
Bet ar gali neturtinga šalis užtikrinti normalų vaikų gyvenimą? Paskutiniaisiais buvusios vyriausybės metais buvo didinama finansinė parama šeimoms, prailgintos apmokamos atostogos po gimdymo, įvesti kad ir kuklūs vaiko pinigai. Tačiau nepradėjusios darbo karjeros jaunos poros buvo paliktos už borto, todėl pirmagimis dažniausiai gimsta moteriai sulaukus beveik 30 metų.
Iš naujosios vyriausybės, kuri žadėjo rimčiau remti šeimą ir vaikus, laukėme dar svaresnių žingsnių šioje srityje. Tačiau tenka skaudžiai nusivilti. Iš tikrųjų pirmas žingsnis, kurį žengia nauja vyriausybė finansinio rėmimo srityje, tai vaiko pinigų atėmimas iš dalies vyresnių nei trejų metų amžiaus vaikų. Mažesnius atlyginimus gaunančioms šeimoms tie pinigai būtų mokami, bet reikia jų prašyti, rinkti popierėlius, įrodančius, kad mėnesinis uždarbis neviršija nustatytos ribos. Tai tikras pasityčiojimas, nes tokia parama prilygsta išmaldos prašymui. Suprantama, esant sunkmečiui seimūnai, ministerijų vadovaujantis personalas susimažina buvusius didelius atlyginimus ir tai normalu. Todėl ir vaikų atveju galima buvo pasiūlyti, kad šeimos, kurių kiekvienam nariui mėnesinės pajamos, sakykime, didesnės nei 2000 litų, savanoriškai atsisakytų tų kelių dešimčių litų.
Vyriausybė, atimdama iš dalies vaikų pinigus, giriasi sutaupiusi 60 mln. litų, matyt, tiems, kurie būtų mokėję už nekilnojamąjį turtą, viršijantį vieno milijono vertę. Taigi ir dabar taupoma ne milijonierių, o vaikų sąskaita.
Esant tokiai finansinei situacijai aišku, kad jaunoms studentų šeimoms svarios finansinės paramos, kurios jiems reikia, nebus.
Papildomu pajamų šaltiniu šeimoms galėtų būti viengungio mokestis. Siūlyčiau, kad visi be išimties Lietuvos piliečiai, sulaukę 25 metų ir neauginantys vaikų, mokėtų apie 5 proc. nuo atlyginimo. Toks mokestis visai pateisinamas, nes bevaikiai ir vaikus auginančios šeimos ar asmenys tikrai finansiškai yra nelygiavertėje padėtyje. O juk vaikai ne asmeninis dalykas, nes be jų negalėtų funkcionuoti visuomenė, išnyktų tauta. Juk senatvėje pensijas turės išmokėti būtent dabartiniai vaikai. Tai kodėl tie, kurie neaugina savo vaikų, neturėtų materialiai remti juos auginančias šeimas? Toks mokestis egzistavo sovietiniais laikais ir, manau, iš dalies iš jo buvo teikiamos didelės lengvatos vaikams ir vaikus auginančioms šeimoms.
Ar nesijaustų dėl šio mokesčio skriaudžiami nepasiturintys? Betgi būtent šiam visuomenės sluoksniui yra svarbi būsima senatvės pensija, senelių namai ar kita vienišų rūpyba. Jeigu jie dabar negali auginti vaikų, ar nebūtų jiems naudinga padėti tai daryti kitiems bendraamžiams? Taigi, šis mokestis nebūtų vien solidarumo veiksnys, bet ir patikima investicija senatvei.
Vaikų auginimas brangiai kainuoja. Todėl bevaikiai, užuot leidę pinigus kelionėms po užsienio šalis, galėtų dalį pajamų skirti vaikų auklėjimui. Juk atskaičiavus 5 procentus mokesčio uždirbantys apie 3000 litų kas mėnesį prarastų 150 litų. O vaikui išlaikyti reikia kelis kartus didesnės sumos negu ši. Be to, jei nėra noro mokėti, galima įsivaikinti, nes vaikų namuose vaikų, ieškančių prieglaudos šeimoje, netrūksta. Reikia įstatymu įteisinti gimdyvėms teisę laisvai atsisakyti kūdikio, jeigu, jų manymu, jos negalės auginti. Tada ne tik sumažėtų abortų, bet ir nebūtų žudomi naujagimiai.
Nesant tokio mokesčio didesnes pajamas gaunantys piliečiai šiais sunkmečio metais galėtų remti mažiau materialiai aprūpintas šeimas kitais būdais. Gaunantys 5000 ar didesnį mėnesinį atlyginimą galėtų kas mėnesį pervesti į Vaikų fondą, tarkim, 500 litų, o gaunantys po 10 000 ir daugiau gal 1000 litų ir t.t. Taip būtų parodytas mūsų visuomenės elito patriotizmas. Už pervestas sumas galėtų būti išduodami vertybiniai popieriai, išperkant juos po 1520 metų, kai darbingais taps tie, kuriems šios lėšos buvo panaudotos.
Taigi, kad demografijos srityje įvyktų persilaužimas, pirmiausia būtina sukurti materialinį pagrindą, o tada atsirastų ir moralinės nuostatos laikyti gimusį ar dar negimusį vaiką dovana tautai. Kitaip paskelbtos deklaracijos apie 4 milijonus liks tik tuščiais žodžiais.
© 2009 XXI amžius
|