Atrama

Kun. Oskaras VOLSKIS

Kažkuris Antikos laikų matematikas yra drąsiai pareiškęs: duokit man atramos tašką ir aš pajudinsiu visatą! Gal taip toli neikime, bet pažvelkime į mums gerai pažįstamą ir artimą gyvenimą.

Kiekvienas esame atspirties tašku kitam. Čia kalbame apie įvairius autoritetus, mokslą, įstatymus, vertybes ir panašiai. Ypač tėvai yra pašaukti būti atramos tašku, atskaitos tašku savo vaikams ne tik biologine, tačiau ir dvasine, moraline, kultūrine prasme. Nuo pat kūdikystės dienų žmogus turi poreikį žinoti, kad pasaulis yra stabilus, turi struktūrą, nesiblaško kaip dūmas, kad iš esmės nepriklauso nuo norų ar nenorų, kad juo galima pasitikėti, remtis, jį prognozuoti.

Šiandien vis labiau gyvenama pagal taisyklę, jog taisyklių nėra. Moralės srityje vis didesnis pasimetimas, nesusipratimai. Išplaunamos ribos tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp dorybės ir ydos ir, galima sakyti, išplaunamas protas, jo struktūra...  Vaizdžiai sakant, einančiam per pelkę žmogui labai svarbu padėti koją ant pagrindo. Neradęs pagrindo ne vienas yra įklimpęs ir paskendęs. Atspirties taškas reikalingas visur!

Visa, kas Viešpaties sukurta, yra dovana, gėris, tačiau bėda kyla tada, kai žmogus perinterpretuoja, performuluoja, tampa tuo, pasak Šventojo Rašto, skaldytoju, kuris tvarkingą tikrovės audinį ardo, juo manipuliuoja, bando sustatyti kitaip, pagamina „frankenšteiną“.

Vertybių, gėrio, tiesos, struktūros išplovimas, nebuvimas ypač skaudžiai atsiliepia vaikams ir jaunimui. Sakoma, kad šiandien vaikai ir jaunimas yra fiziškai ir dvasiškai nusilpę. Stebina žinios, kad šiuo metu į pirmą klasę ateina tik apie 20 proc. fiziškai ir psichiškai sveikų vaikų. Iš vieno pažįstamo karininko girdėjau, kad panaši padėtis yra tarp šauktinių. Kyla klausimas: iš kokios vertybių aplinkos ateina jaunimas, kad jie yra tokie fiziškai ir dvasiškai paliegę? Kas atėmė iš jų atramą? Tarsi būtų be kaulų ir stuburo, primena nugriuvusius ant žemės vijoklius...

Galima būtų sakyti: suaugusieji kalba apie nesuaugusius, subrendusieji svarsto apie nesubrendusiuosius! Bet išdrįskime būti intelektualiai sąžiningi ir pripažinkime, kad jaunosios kartos pašlijimas yra ne kas kita, kaip suaugusiųjų gyvenimo rezultatas. Klausimas apie jaunimą yra klausimas apie senimą. Šiandien suaugusieji isteriškai gina galimybę gyventi neapibrėžtai, gina teisę nusidėti, daryti ką nori, gyventi  be moralės, be pagrindų.  Taip elgdamiesi jie laisvai pasirenka neprotingumą ir apakimą, nebemato horizonto, kuriame yra tie mažieji, tie silpniausieji – jų vaikai. O vaikai (kol dar apaks drauge su savo tėvais) iš pradžių viską mato, jų mažos akutės tarsi fotoaparatai viską fotografuoja, pateiktus pavyzdžius bei prasmes įtvirtina savo sielose.

Pavyzdžiui: keletą sykių išsiskyręs žurnalistas turėtų būti sąžiningas ir kalbėti prieš save, tačiau jis įnirtingai gina savo gyvenimo stilių, pasirinkimą, skelbiasi esąs liberalas, modernus ar dar koks nors, o paskui stebisi, su didžiausiu patosu rašo apie prievartos aktą įvykdžiusį trylikametį. Alkoholizmas yra didžiulė bėda, bet žiniasklaida su dideliu sąmoju, išradingumu, įvairiaspalviškumu reklamuoja alkoholį. Už akimirkos televizijoje ar kitame laikraščio puslapyje dramatiška gaida žurnalistė detaliai aptarinėja padarytus nusikaltimus: girtas jaunas vairuotojas mirtinai sužalojo iš mokyklos einančius vaikus. Ir kaip suprasti, kas iš tikrųjų čia vyksta? Suaugusieji elgiasi neatsakingai, o paskui stebisi, kad jaunimas yra pagedęs.

Galima sakyti, kad dabartinė mūsų vertybinė atmosfera yra užnuodyta ir joje jaunas žmogus dūsta. Vaikai yra suaugusiųjų, savo tėvų nuodėmių įkaitai. Poreikis, kad tikrovė būtų stabili, turėtų struktūrą, yra sulaužytas, jaunas žmogus gramzdinamas, jam nėra į ką atsiremti. Suaugusiųjų moraliai neįsipareigotas gyvenimas sukuria beviltiškumo atmosferą šeimose, vaikų sielose, visuomenėje – iki dramatiškų padarinių. Paskui stebimės, kad jaunimas priešinasi, prieštarauja, yra piktas, maištauja. Suaugusiųjų klaidos dėl to kaltos. Įvardinkime aiškiai: išgyvename ne ekonomikos, ne kultūros, ne dvasinę, ne kokią kitą, o suaugusio žmogaus krizę! Labai lengva apkaltinti krizę, o juk kaltas yra klystantis žmogus.

Jauną žmogų paralyžiuoja, įskaudina suaugusių silpnumas, neatsakingumas, daromas blogis. Ieškodami tik pramogų, įspūdžių, vengdami atsakomybės suaugusieji kompromituoja save jaunimo akyse. Vis daugiau neištikimybės, egoizmo, bailumo, melo, išsisukinėjimo, proto plovimo pavyzdžių... Maža to, Seime priimami įstatymai, ginantys suaugusiųjų nuodėmes! O kas apgins vaikus ir jaunimą nuo suaugusiųjų nuodėmių?

Sakykime atvirai: suaugusieji piktina vaikus savo nuodėmėmis. Ne tik kad neslepia jų, bet jas dar ir pateisina. Tėvai galvoja, kad vaikai maži, jie kvaili, nieko nesuvokia, tačiau daroma žala yra reali. Kaip jaunas žmogus gali būti tvirtas, jei tėvai nesitaiso iš savo klaidų, neapgaili jų, jei jie nekontroliuoja savęs, nekelia reikalavimų sau? Pavyzdžiui: tėvas palieka šeimą ir išeina gyvent su kita moterimi. Vaikams tai yra tragedija, stipriai sakant – stuburo sulaužymas! Maža to, toksai tėvas nori supažindinti savo vaikus su naująja partnere, tarsi tai būtų normalus dalykas, tarsi draugystė tokioje situacijoje turėtų kažkokį pagrindimą, prasmę. Šiuo poelgiu jis ne tik sulaužė vaikui stuburą, bet dar jį, gulintį pasliką ant žemės, suspardė. Tokiu palyginimu galima būtų apibūdinti daromą papiktinimą. Tiesiog  palaida bala.

Neatsakingų, moralę, vertybes praradusių suaugusių pasaulis gimdo daugybę sužeistų asmenų, kurie nesugeba suaugti iki pilnos brandos. Ir vėl sugrįžta žmogui neišgyventa vaikystė, jis liguistai bando grįžti į tuos poreikius, kurie nebuvo patenkinti, pasiduoti nerūpestingumui, kažkokiam žaidimui. Jame užmuštas protas, prasmė ir tiesa, todėl jį domina vien tiktai judantys, mirguliuojantys, spalvingi dalykai. Jis ieško prarastojo laiko, leidžiasi į eksperimentus: būdamas suaugęs vis dar tebežaidžia. Kai jau reikia prisiimti atsakomybę, jis toliau triukšmauja, ieškodamas linksmybių. Jį tedomina nauji įspūdžiai, naujos patirtys. Taigi mes matome neatsakingą, nesubrendusį suaugusį vaiką, kuris tenkina kvailiausias savo užgaidas, kuris elgiasi su kitais taip ar dar blogiau, kaip elgėsi ribų nepripažinę jo tėvai.

Rezultatas: kiekvieną dieną ašarų upės vaikystės, tėvų, tvarkos neturėjusių ar jų nuskriaustų žmonių, kurie buvo pažeminti, papiktinti, įskaudinti, palikti neapibrėžtoje situacijoje. Ašarų jūros sugriautose šeimose, priklausomybėse, egoizmo tragedijose, konfliktuose...

Gyvenimas be pagrindo, be struktūros, be tikrovės, gyvenimas išplautose sąvokose, išplautose vertybėse žaloja vaikų psichiką. Kaip rašoma Šventajame Rašte: „tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo“. Atšimpa ne dantys, o protas, širdis, jausmai. Prieš mūsų akis – dvasinis ligonis, gyvas psichologinių problemų rinkinys, tarsi į kamuolį susirietęs „ežiukas“, kuris pats nelaimingas ir kitiems neleidžia būti laimingais.

Bet yra viltis: Dievas yra tas nepajudinamas pagrindas, pasaulio Kūrėjas ir Palaikytojas! Vieninteliai suaugę tarp mūsų buvo Jėzus Kristus ir jo Motina Marija. Iš jų mokomės suaugusiam žmogui reikalingų savybių, atsakomybės ir meilės. Jie mums tapo tikru atramos tašku visomis prasmėmis. Jėzaus kryžiumi buvo pajudinta visata, ant jo Kryžiaus ir Prisikėlimo tapo atremtas būsimasis Dievo pasaulis. Bet visata yra niekai, palyginus su žmogaus širdies pajudinimu. Kas ją gali pajudinti?

Kiekvienas iš mūsų esame pašauktas būti tuo atramos tašku kitiems. Ne pelke, kurioje kiti vis labiau grimzta ir galų gale uždūsta, tačiau padedančiu statyti ant nepajudinamos uolos. To ypač reikia jaunimui.

© 2009 „XXI amžius“