Bunkeris
Seniai buvau spektaklyje, buvau pamiršusi, ką reiškia matyti gerą vaidybą, girdėti prasmingus žodžius ir net justi sklindantį nerimą. Spektaklis Bunkeris mane sukrėtė ir pakylėjo nebuvau mačiusi geresnio spektaklio.
Spektaklio pradžioje scenoje išvydome ratu sustatytas vienuolika kėdžių. Atrodė, kad siužetas bus neypatingas, nes scenovaizdis labai paprastas: juodos kėdės ir už jų fonas lentyna su daug lempučių. Kėdės simbolizavo tarsi nutolimą, išėjimą, kai aktorius atsisėsdavo ir nusisukdavo, ir grįžimą kai atsisukdavo.
Netikėta buvo komiška pradžia, tik vėliau supratau, kad tai visai nejuokinga, netgi graudu. Pagrindinis herojus poetas Kostas Skinkys, spektaklio veiksmas sukosi apie jo gyvenimą. Poetas blaškėsi ar pasirinkti tykų vaikų poeto gyvenimą, tačiau būti priešu saviems draugams, ar būti ištikimam Lietuvos partizanams, kovojantiems miškuose. Pačioje pabaigoje jis pasirinko pirmąjį variantą, kuris ne tik jam neužtikrino ramaus gyvenimo, bet ir sužlugdė jį.
Aktorių vaidyba mane sužavėjo, pasijutau tarsi pati būčiau bunkeryje, tarsi pati kovočiau už Lietuvos laisvę. Spektaklis rodo, kaip žmonės visą gyvenimą ieško savęs, savo kelio.
Visi aktoriai apsivilkę juodais ir pilkais rūbais, kurie atrodė tarsi maskuotė, vienijanti visus personažus. Nesvarbu, ar tai partizanas, ar prieš partizanus kovojantis asmuo visus juos vienija juoda dėmė žmonijos istorijoje. Visi jie gyveno okupacinio režimo sąlygomis, tik skirtingose pusėse.
Man labiausiai patiko partizanas Kurmis ramus, didingo stoto, visapusiškai mylintis ir branginantis savo Tėvynę žmogus. Jo žemas ir ramus balsas, protingos mintys mane sužavėjo. Sukrėtė jo monologas manau, visi jautėsi panašiai.
Šis spektaklis yra puikus įrodymas, kad žmonių širdyse vis dar gyvas patriotizmas, kad kultūra vis dar turi didelę reikšmę žmonėms. Manau, kiekvienas žiūrovas širdyje jautė tą patį Tėvynė yra turtas, kurį turime branginti ir visapusiškai mylėti.
Simona ŠUKYTĖ,
Kauno Aušros gimnazijos 2c klasės gimnazistė
© 2009 XXI amžius
|