Ar tikrai pediatrai nereikalingi?..

Jolita Pukelienė su dukra ir jaunėliu sūnumi

Dar prieš kelerius metus vykdant reformas medicinoje ir taupant buvo nuspręsta panaikinti vaikų gydytojo instituciją, o visas jos funkcijas perduoti bendrosios praktikos gydytojams. Apie tai, kaip ši reforma paveikė vaikų sveikatą, su didelę patirtį turinčia gydytoja pediatre, dabar visuomenės sveikatos priežiūros specialiste Jolita Pukeliene kalbėjosi Genovaitė BALIUKONYTĖ.

Ketvirtį amžiaus dirbate su vaikais, pati esate septynių vaikų mama, tad dabar vykdomas sveikatos reformas galite įvertinti ir kaip gydytoja, ir kaip motina. Ką gero ir ką blogo matote šiandien medicinoje? Ar regėti prošvaisčių, kad minėtos reformos prisideda prie mūsų jaunosios kartos sveikatos stiprinimo?

Kaip vaikų gydytoja ir mama matau, kad panaikinus pediatrų instituciją poliklinikoje situacija vaikų sveikatos srityje tik blogėja. Jei anksčiau, nežiūrint visų blogumų, vaikų sveikatos būklės stebėjimas buvo puikiai organizuotas (poliklinikose buvo vaikų sveikos gyvensenos kabinetai, kuriuose mamoms buvo aiškinama, kaip auginti vaikus), tai dabar viso to jau nebėra. Anksčiau vaikams poliklinikose net buvo skirti atskiri korpusai, kad vaikai nesusitiktų su lėtinėms ir užkrečiamomis ligomis sergančiais suaugusiais.

Lankantis poliklinikoje ne kartą teko matyti tvankiame koridoriuje besistumdančias mamas su klykiančiais naujagimiais ant rankų, o čia pat pilna sergančių suaugusiųjų. Tokia aplinka tikrai nesaugi naujagimiui.

Blogai, kad buvo nutarta panaikinti pediatriją ir jos funkciją perduoti bendrosios praktikos gydytojams (BPG). Dabar galioja laikinas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kad tie gydytojai, kurie dar dirba pediatrais, gali dirbti, kol išeis į pensiją, bet naujų specialistų jau nepriimama, todėl greitai pediatrų, kaip pirminės sveikatos priežiūros specialistų, poliklinikose visai neliks. Medicinos universitetai dabar pediatrus ruošia tik antriniam lygiui – tai yra vaikų ligoninėms. Poliklinikos turės po 1–2 pediatrus, bet tik kaip konsultantus (kaip, pavyzdžiui, kardiologus, pulmonologus ar kitus siauresnės specializacijos gydytojus). Bėda ta, kad mūsų poliklinikose šeimos ir bendrosios praktikos gydytojai nėra pajėgūs tinkamai patikrinti vaikų sveikatą, neturi laiko apžiūrėti vaikų. Be to, BPG specialistams tenka milžiniški krūviai –  daug ligonių, sergančių lėtinėmis ligomis. Yra be galo gremėzdiška kompensuojamų vaistų išrašymo tvarka ir kitoks dokumentų tvarkymas, ką padaryti svarbiau nei tinkamai pakonsultuoti ligonį (jei nebus sutvarkyti dokumentai, gydytoją nubaus). Dabar labai (to nebuvo anksčiau) nepasitikima gydytoju. Dėl visų šitų biurokratinių barjerų gydytojas nepajėgia skirti reikiamo dėmesio vaikui. O juk žodis „pediatras“ reiškia ne tik vaikų ligų gydytojas, bet vaikų gydytojas, taigi jo reikšmė daug platesnė. Pediatro pagrindinė užduotis yra ne gydyti vaikų ligas, o pamatyti ligos ar nukrypimo nuo sveikatos normos pradžią, įsigilinti į vaiko vystymosi fiziologiją. Stebėti ir gydyti vaiką daug sudėtingiau nei suaugusį žmogų, nes vaiko organizme vyksta visai kitokie fiziologiniai ir hormoniniai procesai. Vaikui reikia skirti daugiau dėmesio, todėl vaikų gydymo perdavimas šeimos gydytojams yra ne žingsnis į priekį, o žingsnis atgal. Dabar vaikų ligoninių gydytojai teigia, kad į ligonines patenka vis daugiau vaikų su įsisenėjusiomis ligomis. Labai svarbus dalykas buvo ir kūdikių lankymas namuose, nes pediatras susipažindavo su šeima, pamatydavo, kokioje aplinkoje vaikas auga, ir galėdavo patarti tėvams, ką reikia keisti, kad vaikas augtų sveikas. Dabar viskas palikta likimo valiai.

Kad pediatrija reikalinga, įsitikino daugelis Europos šalių. Tos, kurios bandė vaikų gydymą perduoti šeimos gydytojams, dabar vėl grįžta atgal prie buvusio modelio. Vienose šalyse vaikus prižiūri ir gydo pediatrai iki 6 metų, kitose iki 12 metų. Nežinau kodėl Lietuvoje kartojamos kitų klaidos.

Kodėl BPG specialistai vadinami šeimos gydytojais? Juk jie tos šeimos dažniausiai apskritai nepažįsta, niekada nėra apsilankę namuose. Dabar juk susirgus virusine liga ar gripu, net ir turint temperatūros, gydytojo į namus nepasikviesi, mat teigiama, kad ir užsienyje niekas namuose nelanko karščiuojančių ligonių, tad į polikliniką tenka eiti sergant ir taip platinti užkratą. Dažnai virusinį susirgimą pasigauni būtent poliklinikoje. Ji tampa nesaugi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Čia viską lemia vartotojiška pažiūra. Už bendrosios praktikos gydytojo specializacijos  įvedimą iš Europos Sąjungos Lietuvai buvo pažadėti dideli pinigai, todėl mūsų reformatoriai jais susigundę stačia galva puolė viską keisti, neapskaičiavę, kokios bus pasekmės. Išties BPG modelis yra daug pigesnis už buvusį sovietmečiu, o mūsų maža Lietuvėlė tikrai nėra pajėgi išlaikyti sovietmečio medicinos modelį. Bet norint sutaupyti ir, aišku, gauti iš Europos Sąjungos pinigų, buvo pasirinktas pats pigiausias variantas. Juo labiau kad tokiam perkvalifikavimui dar buvo pažadėti ir dideli pinigai, todėl užsimota kuo daugiau prigaminti BPG specialistų. Pirmas perkvalifikavimo į BPG etapas vyko danų lėšomis, o toliau buvo pasiūlyta gydytojus perkvalifikuoti savomis lėšomis. Jei būtų pakakę lėšų perkvalifikavimui, šiandien visi pediatrai jau būtų panaikinti.

 Lėšų pristigo (gydytojų į gatvę šiaip neišmesi), todėl kažkiek jų poliklinikose dar liko, deja, jie dažniausiai yra vyresnio ar net pensinio amžiaus. Jaunų, perspektyvių specialistų jau nėra.

Vaikų gydymas sudėtingas, tad juos gydyti turi patys geriausi, o ne pigiausi specialistai. Pediatrų parengimas valstybei kainavo, manau, daugiau nei bus sutaupyta šią instituciją panaikinus.

Taip, todėl nereikėtų visiškai atsisakyti vaikų ligų gydytojų specialybės pirmoje sveikatos priežiūros grandyje ar gailėti lėšų geriems pediatrijos specialistams rengti. Dabar sugriaunama visa pediatrija. Galima tik pasidžiaugti, kad dabar vaikų ligoninės daug pažangesnės nei sovietmečiu ir jose vaikams gydyti sąlygos labai pasikeitė. Iš tiesų anksčiau, vaikui susirgus, mamos pas savo vaikus buvo neįleidžiamos – tik su vaiku iki metų mama galėjo būti (ir tik natūraliai maitinanti, o tokių buvo nedaug), vyresni vaikai būdavo paliekami vieni. Todėl jei vaikas į ligoninę patekdavo su virusiniu viršutinių kvėpavimo takų susirgimu, tai jis čia gaudavo ir plaučių uždegimą, nes slaugos gaudavo minimaliai – 40 kūdikių prižiūrėdavo vos viena naktinė slaugytoja. Didelis darbo krūvis tekdavo ir gydytojoms. Dabar vaikų stacionaruose palatos mažos, su patogumais (pavyzdžiui, Kauno infekcinėje ligoninėje mama su dukra guli vienos palatoje).

Tai medicinos reforma turi ir teigiamų dalykų.

Daugiausia pažangos ir teigiamų poslinkių yra akušerijoje ir, kaip minėjau, vaikų ligoninėse. Šiandien gerai sutvarkyta ir skiepų sistema. Už brangias vakcinas vaikams tėveliai nemoka. Anksčiau vaikai buvo skiepijami nekokybiškomis, pigesnėmis vakcinomis, kurios turėjo pašalinių poveikių ir tik nuo difterijos ir stabligės, nes buvo manoma, kad kokliušo jau nebėra. Bet šiemet vėl buvo didelis kokliušo protrūkis, o kokliušas ypač pavojingas naujagimiams – gali atsirasti smegenų pakenkimai ar būti mirties atvejų. Dabar vaikai nemokamai skiepijama vakcinomis nuo TBC, kokliušo-difterijos-stabligės, hepatito B bei hipovakcina (nuo plaučių uždegimų ir virusinio meningito). Kai buvo pradėta ja skiepyti, labai sumažėjo šių susirgimų. Anksčiau buvusi raupų vakcina jau panaikinta, nes raupais nesergama. Dabar daugiau problemų kelia papilomos virusas, kuris sukelia gimdos kaklelio vėžį. Pagal šį susirgimą Lietuva pirmauja pasaulyje. (Viruso plitimui įtakos turi ankstyvi lytiniai santykiai, partnerių kaita, bet užsikrėsti galima ir nuo vieno partnerio, jei šis yra turėjęs daug partnerių.) Yra šalių, kuriose ši brangi vakcina (ji kainuoja 1400 Lt, o imunitetui susidaryti reikia trijų) yra kompensuojama, kalbama apie galimybę bent iš dalies kompensuoti ją ir mūsų šalyje. Kad vakcinacija būtų efektyvi, reikia pradėti skiepyti vaikus – 10-12 metų mergaites, kol jos dar neturėjo lytinių santykių.

Labai daug teigiamų poslinkių yra akušerijoje, todėl motinos jau neturi bijoti gimdyti. Gimdyvėms yra sudarytos labai geros sąlygos, o naujagimiui sukurta saugi ir teigiama aplinka. Gimdymo namai jaukesni, artimesni namų sąlygoms. Anksčiau tuoj po gimdymo kūdikis iš gimdyvės būdavo atimamas ir išnešamas į atskirą patalpą, dėl to nutrūkdavo ryšys tarp mamos ir vaiko bei sutrikdavo natūralus žindymo procesas. Anksčiau dažnai motinos skundėsi, kad neturi pieno, tik vienetai maitindavo natūraliai. Pasirodo, pačios pirmos minutės po gimdymo yra labai svarbios tam, kad kūdikiui atsirastų žindimo refleksas, o motinai – prasidėtų pieno gamybos procesas. Kadangi vaikai buvo atimami, tai tarpas, kol atnešdavo mamai maitinti kūdikį, būdavo ilgas, todėl sutrikdavo pieno gamyba. Ir ne motina dėl to buvo kalta, bet medikai, suardę šį natūralų procesą.

Tai pacientai pagrįstai kartais kaltina medikus?

Deja, ne. Ne tarp visų medicinos specialybių klesti korupcija. Labiausiai ji suklestėjusi tarp akušerių-ginekologų, neurochirurgų ir kitų sričių chirurgų. Bet jų – vienetai, jie dažniausiai dirba ligoninėse, o daugumos poliklinikoje dirbančių gydytojų, vežančių labai didelį fizinį ir emocinį krūvį, atlyginimai yra nedideli. Anksčiau už tai jiems kompensuodavo nors ilgesnėmis atostogomis, dabar ir jas sutrumpino. Stacionarų darbuotojai nėra labai apkrauti darbu, jų krūviai mažesni, be to, čia dažnai vyksta konsiliumai, todėl jų neslegia tokia didelė atsakomybė – jiems nereikia patiems spręsti apie paciento sveikatos būklę.

Visa medicina šiandien išgyvena sunkų laikotarpį. Ji praktiškai yra ant bankroto ribos. Būtinai turėsime pereiti prie draudiminės medicinos. Dabar viską reguliuoja ir pinigus perskirsto ligonių kasos, kurios apkritai yra nereikalingos. Šią funkciją turėtų atlikti draudiminė medicina. Esant draudiminei medicinai kiekvieną darbuotoją apdraudžia darbdavys. Jis moka sveikatos draudimo įnašą į kokią nors draudimo bendrovę, o darbuotojas gauna kortelę. Jei žmogui atliekama kokia nors operacija, iš tos kortelės nuskaičiuojama reikiama pinigų sumą, iš jos nuskaičiuojama ir kompensuojant už vizitą pas gydytoją ar vaistus. Kadangi už viską yra mokama iš paties ligonio draudimo įnašų, tai žmogus gerai pagalvoja, ar jam tikrai reikia šiandien eiti pas gydytoją, ar gali apseiti. Užsienyje žmonės ne iš karto įgyja teisę būti apdrausti, pavyzdžiui, Airijoje tokia kortelė įgyjama tik po dvejų metų – iki tol už visus vizitus pas gydytoją, ligoninės paslaugas, vaistus žmonės moka patys ir moka labai brangiai. Žadama ir pas mus greitai įvestų šitokį modelį, tačiau tada ne visiems žmonėms medicina bus pasiekiama. Gali būti, kad vėl suklestės šarlatanai, nes profesionalios medicinos paslaugos bus įkandamos tik turtingiesiems. Todėl savo sveikatą – o ypač vaikų – reikia labai saugoti.

Už dirbančiuosius įnašą draudiminei medicinai moka darbdavys, o kas moka už vaikus?

Užsienyje vaikų gydymas yra nemokamas, juos apdraudžia valstybė. Mūsų valstybė taip pat apdraudžia vaikus iki 18 metų, o jei jaunuoliai yra studentai ir mokosi stacionare, tai jie apdraudžiami valstybės lėšomis iki 24 metų.

© 2009 „XXI amžius“