Žūtis taurelės gelmėse

Benjaminas ŽULYS

Į redakciją atėjęs pagyvenęs žmogus pasisakė esantis iš Jurbarko rajono Šimkaičių seniūnijos Baltraitiškių kaimo. Susijaudinęs jis kalbėjo apie girtavimą, „taškų“ klestėjimą, policijos galimą korupciją šiame žmones žudančiame versle, per girtavimą kylančias eismo, buitines nelaimes, jaunimo, net vaikų polinkį į alkoholį. Žmogus atkreipė dėmesį, kad dabar įvairaus plauko valdininkai įsigudrino kone visas šiandienos gyvenimo blogybes, tarp jų ir girtavimą, suversti buvusiai sovietinei santvarkai. Esą tai iš jos dabartinė visuomenė perėmė žalingą įprotį svaigintis. „Bet sovietinių laikų girtuokliai jau baigia išmirti ar liko invalidais ir gerti jau nepajėgia,  –   sakė svečias. – Auga ir klesti nauja girtuoklių, alkoholikų karta, dar godesnė svaigalų. Šiandien girtuokliams tinka įvairiausi gėralai, kad tik užsipiltų akis, protą ir sąžinę. O tuo naudojasi pilstukų, kitokių surogatų gamintojai ir perpardavinėtojai“.

Svečias susikrimtęs papasakojo apie vieną Baltraitiškių kaimo šeimą. Tame kaime gyvena tokia Nijolė (vardas pakeistas –  B. Ž.), 28 metų moteris, auginusi penkis vaikus. Ji geria nuo 15 metų, o gal ir dar nuo anksčiau. Visi šiame nemažame kaime ją žino, daug kas smerkia, kai kas gailisi. Visiems gaila vaikų, kuriais nesirūpina nei motina, nei pora metų vyresnis jos sugyventinis. Anksčiau jie turėjo žemės, kurią jau prarado, turėjo ir karvutę, kurią net pamelžti nebuvo kada. Kai kada ją pamelždavo ir į kitą plotelį perkeldavo kaimynai. Bet kartą gyvulys nuslydęs nuo Alsos upelio kranto, kur buvo pririštas, užsismaugė…

Maža to, tame pačiame upelyje prigėrė be priežiūros likęs sūnelis. Rodos, jau turėjo būti padėtas taškas, jau derėtų pamąstyti, blaivesniu žvilgsniu pažvelgti į gyvenimą. Juk jie yra dar jauni, galėtų imtis kokio nors darbo. Tikrai, sugyventinis, pavadinkime jį Jonu, nors ir braškančia galva ėjo per kaimą ar toliau, kur jį mažai kas pažinojo, dirbti įvairių ūkinių darbų. Bent už vieną kitą litą, kartais vien už sotesnį pavalgymą. Tiesa, kurį laiką Nijolė iš valstybės dėl vaikų išlaikymo gaudavo šiokią tokią pašalpą. Tikriausia nereikia aiškinti, kur tie pinigėliai nuplaukdavo. Tada rajono socialiniai darbuotojai nutarė motinai pinigų neskirti, o už tą sumą paimti produktų vietos parduotuvėje. Bet gavusi pirkinių išradingoji mama ėjo per gyventojus ir juos pusvelčiui pardavinėjo, kad eilinį kartą galėtų užsipilti akis. Galvojate, kad kaimynai nepirko vaikams skirto maisto? Deja, ramia sąžine pirko, nors gerai žinojo, kam bus skirti tie pinigėliai. Dėl to ne vienas sugėdintas atsakė, kad „jei ne aš, tai kitas nupirks…“ O dėl sąžinės, tai jei yra naudos, ją galima pamiršti – tokios nuostatos, deja, laikomasi daug kur. Rūkė drauge su dukra ir jos sugyventiniu (pavadinti jį žentu neapsiverčia liežuvis), kilnojo taurelę ar stiklinę ir Nijolės motina. Tikriausiai nuo to ji ir mirė. Pavasarinio polaidžio metu neblaivus Nijolės tėvas prigėrė kaimyninio namo rūsyje. O iš antrojo namo aukšto pro langą iškrito du jos vaikai. Nežinia, kas ten viduje vyko. Laimei, vaikus pavyko atgriebti.

Į tą kaimą policija tik retsykiais atvyksta, bet ji nelabai ką gali (ar nori) padėti. Kai kada apsilanko ir vietos parapijos kunigas. Bet tokiems žmonėms jis nereikalingas, kaip nereikalinga ir už dešimties kilometrų esanti bažnyčia. Vietos gyventojai kalba, kad Jurbarko valdžia šį rajono kampelį visai pamiršo. Kaimo gyventojams pasiekti bažnyčią, seniūniją, rajono centrą sudėtinga, nes joks visuomeninis transportas į tas vietas nevažiuoja. O juk ne kiekviena Baltraitiškių šeima turi automobilį. Todėl bažnyčią pasiekia nedaug gyventojų. Sovietmečiu, nors nedažnai, bet autobusai į tas vietas kursuodavo.

Tame kaime yra dar viena šeima. Girtas vyras muša žmoną, ši bėga iš namų, vaikai gąsdinami, dvasiškai traumuojami. „Ir dar daug panašių yra“, – atsidūsta svečias.

O visoje Lietuvoje? Šiuokart plačiau neminėsime statistikos. Tik nustebino aukšto pareigūno pareiškimas, kad apribojus alkoholio pardavimo laiką, uždraudus gerti darbovietėse, ėmusis kitų priemonių Lietuva ėmė blaivėti. Per tokį trumpą laiką? Tai būtų stebuklas. Tačiau tuo tikriausiai niekas netiki. Antai Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės sveikatos apsaugos psichiatrai įsitikinę, kad girtavimas Lietuvoje nemažėja. O vien įvedus kai kuriuos apribojimus, girtuokliams noras išgerti nesumažės – jie ras kelius pas „bobutes“, kurių rasis dar daugiau, o veikiančios išplės savo veiklą. Būtina konkreti ir reali, o ne šūkiais pagrįsta kovos su girtavimu programa. Pirmiausia derėtų likviduoti „taškus“, kurie policijai tikrai yra žinomi.

Nustatyta, kad jei vienam žmogui per metus ( kūdikiui, seneliui, Seimo nariui ir kt.) tenka 8 litrai alkoholio, prasideda tautos negrįžtamas išsigimimas ir išnykimas. Lietuvoje vienam statistiniam piliečiui per metus tenka 25 litrai gryno alkoholio.             

© 2009 „XXI amžius“