Jaunimo dienų himnas „Kelkis ir eik“

Jaunimas per Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus Marijampolės Bazilikos šventoriuje Vido VENSLOVAIČIO nuotauka

Artėjant 2010 metų Lietuvos jaunimo dienoms, iš vienuolikos pasiūlytų kūrinių išrinktas himnas, kuris ne tik skambės jaunimo susitikimo metu, bet ir kvies į jį atvykti. Himną „Kelkis ir eik“ sukūrė  21 metų studentė Justina Mikulytė iš Kaišiadorių, jai žodžius kurti padėjo Darius Žukauskas.

Himno vertinimo komisija, kurią sudarė profesionalūs krikščionys muzikantai ir organizacinės komandos atstovai,  antrame ture rinko himną iš trijų kūrinių, kurie buvo beveik lygiaverčiai. Himnas nugalėtojas varžėsi su Mildos Kriščiūnaitės ir Ingridos Ručinskienės, kurios jau yra sukūrę po himną Lietuvos jaunimo dienoms  2004 „Negaliu tylėt“ ir 2007 „Būk drąsus, nebijok!“ , kūriniais. Justinos sukurtas himnas buvo pasirinktas todėl, kad jo priegiesmis patraukia visus giedoti, lengvai įsimenama melodija, yra jaunatviškas.

Justina Mikulytė ketvirto kurso studentė, studijuoja etiką Vilniaus pedagoginiame universitete. Prieš pat prasidedant Jaunimo dienoms turėtų baigti mokslus. Štai ką Justina papasakojo apie himno atsiradimą.

Jaunimo dienoms pasirinkta Evangelijos pagal Morkų ištrauka, kurioje kalbama apie paralyžiuotąjį, kurį draugai, praardę stogą, atnešė pas Jėzų, kad Jis pagydytų, labai atitinka mano situaciją. Draugai iš Kaišiadorių vyskupijos jaunimo komandos (KVJK), kuri, galima sakyti, mane užaugino, pasakė, kad rengiamas toks konkursas, paragino dalyvauti. Turbūt jei ne jie, nieko nebūtų. Mes su Darium kuriame krikščionišką  muziką. Pagalvojom, kad būtų gera, jei galėtume parašyti prasmingus žodžius, kylančius iš maldos. Norėjome, kad himnas giliai paliestų širdis. Himną kūrėme tris mėnesius. Patys „kabliukai“ – priegiesmis, intro – buvo akimirkų reikalas. Pirmiausia man mintyse suskambo žodžiai „stok, broli, stok, sese“, nes žodžiai kelkis ir eik asocijuojasi su pirmu veiksmu – turi atsistoti, atsikelti. Ir kai atėjo šitie žodžiai, tai kartu jau mačiau vaizdą – pradeda žmonės giedoti ir visi stojasi, kelia rankas į viršų, gieda. Stojasi į Dievą. Tai ženklas, parodymas Dievui, kad myli Jį ir nori su Juo bendrauti.

Daug laiko skyrėme posmelių žodžiams, nesinorėjo banalių, beprasmių. Prieš kurdami meldėmės, skaitėme Evangelijos ištrauką, labai norėjome, kad Dievas per himno žodžius paliestų žmones. Taip pat labai džiaugiausi, kad draugai dalyvavo ir darant įrašą. Kai daug žmonių, tai kaip stiprus kumštis – galima daug nuveikti.

Viską dariau Dievui. Žinojau, kad jei mano kūrinys nebus išrinktas Jaunimo dienų himnu, kažkas vis tiek jį dainuos, aš patį jį giedosiu. Vis pagalvodavau: „Viešpatie, padariau, ką galėjau, o Tu jau žinai, ko reikia“. Draugai labai tikėjo, kad laimėsim. Be to, kuriant himną buvo daug kitų užsiėmimų – vasarą stovyklos, kitos tarnystės, rudenį – mokslai. Tai per daug apie tai nebuvo laiko mąstyti.

Mes su Dariumi sukūrėme grupę „Iš nieko“. Iš pradžių grojome atskirai, Darius grojo su draugu, jiedu pasivadino „Nieko“, iš čia ir mūsų grupės pavadinimas. Negrojame vien šlovinimo ar krikščioniškos muzikos, kaip „Ichthus“ ar „Gyvai“. Mūsų repertuare yra ir giesmių, yra ir paprastų dainų. Darius studijuoja menotyrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, yra trečiame kurse.

Su Kaišiadorių vyskupijos jaunimo komanda (www.kvjk.lt) giedame sekmadienio vakarinėse Mišiose, taip pat dalyvaujame organizuojamose Varkalėse stovyklose vaikams ir jaunimui, sutvirtinamiesiems, piligriminiuose žygiuose į Pivašiūnus. Padedame mūsų kunigui Algirdui Akelaičiui ir Jolantai Celešienei (vadiname ją teta Jolanta) organizuoti šiuos ir kitus renginius, patys dalyvaujame. Tie, kurie išvažiuoja studijuoti į Vilnių ar Kauną, renkasi į savaitinius susitikimus. Yra grupelės Kaišiadoryse ir Žiežmariuose. Susitikę kalbame apie tikėjimą, skaitome Evangeliją, dalijamės patirtimi. Kartais rengiame šlovinimo vakarus – mėgstame giedoti. Svarbiausia – mūsų įsipareigojimas eiti su Jėzumi per gyvenimą, atverti Jam širdį ir skelbti kitiems. Kartą per mėnesį atliekame išpažintį, kiekvieną sekmadienį priimame Komuniją. Gyvename katalikišką gyvenimą – norime susitikti su gyvu Jėzumi.

O viskas prasidėjo nuo giedojimo Kaišiadorių chore. Trejus metus giedojau. Nuo 12 metų svajojau groti gitara, ją nusipirkusi sukūriau pirmąją savo giesmę, pagiedojau bažnyčioje. Kunigas Algirdas Akelaitis ir teta Jolanta pastebėjo mane ir pakvietė į iniciatyvių jaunų žmonių grupę. Jie matė, kad jauni žmonės yra muzikalūs, nori kažką veikti, kad juos traukia Dievas. Taip viskas ir prasidėjo.

Visiems, dar neturintiems bendruomenės ir neatradusiems džiaugsmo būti krikščioniu, Justina siūlo dalyvauti „Atviro stogo dienose“, kur besiruošdamos Lietuvos jaunimo dienoms, prisistato ir prisijungti kviečia įvairios krikščionių bendruomenės. Taip pat atvykti į Lietuvos jaunimo dienas Panevėžyje birželio 26–27 dienomis, kur ji atliks šios šventės himną „Kelkis ir eik“. Dabar tobulinamas kūrinys pirmą kartą nuskambės prieš Kalėdas, kai jis bus pristatytas kaip dovana būsimiems LJD dalyviams. Naujienos apie tai – LJD internetinėje svetainėje http://www.jaunimodienos.lt/ljd2010/.

Pasakojimą užrašė Sigita Purytė

© 2009 „XXI amžius“