Kad gera valia rastųsi mūsų mintyse

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila

Vyskupas Rimantas Norvila Šeimų šventėje Šakiuose Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

Birželio 26-27 dienomis Panevėžyje vyks Lietuvos Jaunimo dienos. Ta proga apie pasiruošimą joms bei kitus su jaunimu susijusius reikalus kalbamės su atsakingu už jaunimo sielovadą Vilkaviškio vyskupu ordinaru Rimantu NORVILA.

Jūs vadovaujate Lietuvos Vyskupų Konferencijos Jaunimo tarybai. Šiemet vyks Lietuvos jaunimo dienos. Gal galėtumėte papasakoti, kaip sekasi joms ruoštis?

Pradžioje norėčiau pasakyti keletą minčių apie Jaunimo tarybą ir apie tai, kaip ji veikia. Lietuvos Vyskupų Konferencija, kaip ir kitų šalių vyskupai, svarbesnėms veiklos sritims turi atskiras komisijas. Kiekvieną jų sudaro keletas vyskupų. Prie komisijos gali būti suburta bendradarbių talkininkų grupė, kuri darbuojasi jai skirtoje srityje. Kartais sudaromos ne komisijos, bet tarybos, į kurias įeina tik vienas vyskupas, kuris taip pat pasikviečia keletą bendradarbių kunigų ar pasauliečių. Jaunimo sielovada Lietuvoje patikėta tokiai mažesnei grupei – tarybai, kuriai vadovauti esu paskirtas aš. Esame surinkę visų vyskupijų jaunimo sielovadoje besidarbuojančių žmonių grupę, kuri ir sudaro mūsų tarybą, o toje taryboje sprendžiame tuo metu aktualiausius klausimus. Rengiame forumus aptarti jaunimo sielovados reikalams, kalbame apie Bažnyčios gyvenime dalyvaujantį jaunimą. Turime įvairias programas. Visų pirma – Pasaulinės jaunimo dienos. Reikia koordinuoti pasirengimą joms, surinkti į jas išvyksiančių žmonių grupes. Pasaulinės jaunimo dienos vyksta kas keleri metai. Artimiausios bus Ispanijos sostinėje Madride 2011 metais. Lietuvos lygmenyje taip pat vykdome keletą iniciatyvų, susijusių su jaunimo sielovada. Pavyzdžiui, plakatų, metodinės, informacinės medžiagos leidyba. Labai svarbus Jaunimo centrų bendradarbiavimas, kurį palaiko mūsų taryba, apsikeitimas informacija. Tie visi dalykai yra mūsų dėmesio rate. Taip pat svarbu nuolat galvoti, mąstyti, kokias kryptis akcentuoti jaunimo sielovadoje.

Vienas didžiausių projektų, prie kurių intensyviai dirbame šiuo metu, yra 2010 metų birželio paskutinį savaitgalį Panevėžyje vyksiančios Lietuvos jaunimo dienos. Anksčiau panašūs renginiai vyko Klaipėdoje ir Šiauliuose, Vilniuje. Šis išbandymas mums ir džiaugsmas, ir didelis rūpestis. Šiuo metu yra pradėta ir kas mėnesį papildoma pasiruošimo Jaunimo dienoms programa. Ji svarbi, nes Jaunimo dienos yra ne vien dviejų-trijų dienų jaunimo susitikimas, bet ir platesnis, gilesnis susipažinimas su vertybiniais, tikėjimo dalykais, Kristaus Bažnyčia. Pasiruošimo programoje yra numatyta ir daugiau tikslų. Norime į pasiruošimo programą įtraukti Lietuvos jaunimo organizacijas, judėjimus, prie vienuolijų esančias grupes, parapijų jaunimą. Štai gruodžio mėnesį savo patirtimi dalijosi „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė, įkurta Žano Vanjė. Sausio mėnesį didesnį dėmesį skirsime ateitininkams. Pasiruošimo programa susideda iš kelių dalykų: katechezė tam laikotarpiui aktualia jaunimui tema; klausimų ir atsakymų forma pateikiamos jaunimui svarbios aktualijos; asmeninė piligrimystė, kuri remiasi Šventuoju Raštu; galiausiai pateikiami klausimai pamąstymams, kurie padės priartėti prie jaunimo dienų temos, apžvelgiant atskirus jos aspektus.

Katalikiškas jaunimas yra kūrybingas, pats kuria. Džiaugiuosi sukurta emblema. Bet reikia nemažai pastangų, įdirbio, kad šis katalikiškas jaunimas įsijungtų į Jaunimo dienų pasiruošimo programą. Taip pat būtų galima paminėti, kad po vyskupijas ir parapijas, panašiu būdu kaip ir Pasaulinėse jaunimo dienose, keliauja Lietuvos jaunimo dienų kryžius.

Panevėžyje vyksiančiose Jaunimo dienose dalyvaus apie 6000 jaunuolių. Ar jie bus apgyvendinti šeimose?

Ne tik šeimose, bet ir mokyklose. Patirtis rodo, kad visų sutalpinti šeimose nepajėgsime, nors Panevėžys ir nemažas miestas. Dažnai atsitinka ir taip, kad grupės nenori skirtis: jei atvyksta iš vienos parapijos, tai ir nori laikytis kartu.

2010-uosius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Padėkos už laisvę metais. Paprastai Jaunimo dienose prisiderinama prie Bažnyčios gyvenimo aktualijų. Ar ši tema Lietuvos jaunimo dienose irgi bus kaip nors minima?

Kažkiek turėtų būti minima. Bet šioms dienoms jau ruošiamės daugiau negu metus, o iniciatyva dėl Nepriklausomybės 20-mečio atsirado tik neseniai. Kai sprendėme, kokią temą pasirinkti Jaunimo dienoms, viena iš apsvarstytų buvo ir tema apie laisvę, remiantis Jėzaus žodžiais „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8:32). Mažesnėse grupėse laisvės tema, susijusi su Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiu, turėtų atsispindėti. Iš tiesų Jaunimo dienų programa iš esmės jau sudaryta anksčiau, bet dalykiniuose posėdžiuose, kurie vyksta nuolatos, manau, apsvarstysime galimybes programą papildyti Padėkos už laisvę metų tematika. Jaunimo dienų organizavimas – tai kolektyvinis darbas, todėl visi turėsime pasitarti ir nuspręsti.

Dar galėčiau pasakyti, kad mūsų tautos globėjas šv. Kazimieras yra šių Jaunimo dienų, kaip ir Panevėžio vyskupijos, globėjas. Tuo būdu mes, prisimindami šv. Kazimierą, mūsų krašto aktualijas įpinsime į programos dalis.

Kalbant apie jaunimo sielovados reikalus turbūt reikėtų prisiminti, kad jau 20 metų mokyklose dėstoma tikyba. Kaip Jums atrodo tikybos dėstymo padėtis?

Manyčiau, kad pastebėtini keli dalykai. Dėstymo programos keitėsi, buvo tobulinamos, kai kurie mokytojai etapais įsigijo išsilavinimą. Šiuo metu dauguma jų turi reikalingą išsilavinimą, kvalifikacinius laipsnius, kai kurie – ir vyr. mokytojo ar eksperto kvalifikaciją. Vilkaviškio vyskupijoje tikybos pamokų lankomumas  kažkiek priklauso nuo geografinės padėties. Kuo labiau į pietus, tuo labiau tas lankomumas didesnis. Pavyzdžiui, Lazdijuose kai kur siekia 90 proc., o šiaurinėje dalyje, apie Kauną, jis ženkliai mažesnis. Manau, kad Vilkaviškio vyskupijoje tikybos pamokų lankymo padėtis yra viena iš geresnių Lietuvoje. Tikybos pamokos duoda platesnį mokinių visos religinės tradicijos pažinimą, stiprina tikėjimą. Šioje srityje šiek tiek bendraujame su kaimynine Lenkijos Elko vyskupija. Kiek domėjausi, ten tikybos pamokas lanko dar geriau. Bet aš džiaugiuosi, kad mūsų vyskupijoje padėtis nėra bloga. Neturėtume būti visiški pesimistai. Aišku norėtųsi, kad vertybiniai dalykai labiau įaugtų į jauno žmogaus sąmonę, kad tai atsispindėtų jo gyvenime. Manyčiau, kad šeimos tradicijos ir aplinka, kurioje jaunas žmogus gyvena, turi lemiamą įtaką, tad religijos mokymas mokykloje yra tik ugdymo papildymas, negalintis išspręsti pasaulėžiūrinių, vertybinių klausimų. Tačiau, be abejo, jis duoda gerą, tvirtą indėlį, svarbius vertybinius pamatus. Jeigu jaunuolė ar jaunuolis praktikuoja tikėjimą su savo šeima, be abejo, tuo atveju padėtis yra nepalyginamai geresnė.

Vyskupų Konferencijos posėdyje patvirtintos katalikiškojo lytiškumo ugdymo gairės katalikiškosioms mokykloms ir tikybos mokytojams.

Tai šio meto aktualija, kurią galbūt skatina ir žiniasklaidos nuolatinė polemika apie tai. Gairės turi savo vertę, nes gyvenimo aplinka lytiškumo supratimą ne visada kreipia į gerąją pusę. Gairės turėtų pagelbėti tikybos mokytojams, pedagogams, kalbantiems apie vertybes, bioetiką.

Kokia jūsų nuomonė apie katalikiškojo jaunimo organizacijų veiklą? Per 20 metų ji netapo masinė. Net katalikiškosiose mokyklose kartais nėra nė vieno šios organizacijos nario.

Visame pasaulyje paskutiniais dešimtmečiais didžiosiose tokio pobūdžio organizacijose narių skaičius sumažėjo. Aktualesnės tapo mažos tikėjimo bendruomenės, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais. Juk didelę įtaką užsiangažavimui veikti visuomeniškai daro Vakarų kraštuose suvešėjęs individualizmas. Ir Lietuvoje jis įgauna vis didesnę reikšmę asmeniniame žmogaus gyvenime, tiesiog vis labiau tarpsta visuomenėje. Todėl burtis į kokią nors organizaciją tampa nepopuliaru. Bet tai nereiškia, kad jaunas žmogus nelinkęs bendrauti, turėti draugiją. Todėl patrauklesnės yra mažos tikėjimo bendruomenės. Siektina, kad jų būtų daugiau, jos taptų gyvesnės. Kalbant apie jaunimo dalyvavimą katalikiškose organizacijose, galėčiau pasakyti, kad palyginti, pavyzdžiui, su Vokietija ar Italija, kuriose bažnytinių organizacijų veikimo tradicija nebuvo nutrūkusi, mūsų padėtis procentais pagal jaunimo skaičių nėra prasta. Juk prieš du dešimtmečius atsikūrę nepertraukiamai veikia ateitininkai, skautai, valančiukai. Tai vis dėlto gražus jaunimo būrys. Reikia pastebėti ir tai, jog kartais pritrūksta sumanumo bendrauti su jaunu žmogumi, nelengva apsispręsti, kokia forma būtų pati geriausia. Labai trūksta tam  pasiaukojančių pasauliečių, grupių vadovų.

Kaip vyksta sielovados organizatorių ruošimas?

Dažniausia į kokią nors iniciatyvą įsijungę ir praėję formacijos laikotarpį, jaunuoliai vėliau patys tampa grupių lyderiais ir ilgiau pasilieka jaunimo sielovados veikloje. Taip pat rengiant vadovus vyksta įvairūs seminarai, kad žmonės susipažintų, išmoktų, įsidrąsintų. Ateitininkai, skautai turi savo būdus.

O kokia Dienos centrų padėtis?

Daugiau galiu kalbėti apie Vilkaviškio vyskupiją. Kiek pamenu, pirmasis toks centras įsikūrė Kaune, o mūsų vyskupijoje per aštuonerius mano darbo metus įkūrėme daug tokių centrų. Kai kur kūrė parapijos, kai kur – „Caritas“, kai kur buvo bendros su savivalda iniciatyvos. Pavyzdžiui, vien Marijampolėje veikia du tokie centrai prie abiejų parapijų, Kalvarijoje yra vyskupijos „Caritas“ įkurtas vaikų  centras, jų yra ir kitur. Tie vaikai, kurie eina į mokyklą, bet neturi atramos šeimoje, tokiuose centruose turi galimybę pavalgyti, paruošti pamokas, dalyvauti žmogiškųjų vertybių ugdyme. Užsiėmimų pabaigoje jie dar gauna ir vakarienę, o nakvoti išeina namo. Taigi jų gyvenimo ritmas susijęs ir su mokykla, ir su šeima.

Kaip jauniausio Lietuvos vyskupo ordinaro šiais Kunigų metais norėčiau paklausti apie jaunų kunigų problemas. Kokios jos?

Galiu džiaugtis vyskupijos kunigais. Manau, kad mano ryšiai su jais gana neblogi. Galiu džiaugtis kunigų pasiaukojimu, sumanumu, pasišventimu, kurių daug matau kasdienybėje. Kiek sugebu, siekiu kuo geresnių santykių su jaunais kunigais.

Kunigų metais, šalia kitose vyskupijose esančių iniciatyvų, mes turime ir savų. Buvome pasikvietę kaimyninės Elko vyskupijos Lenkijoje vyskupą, dirbusį misijose Sibire, Afrikoje. Jis turi didelę misijinę kunigišką patirtį ir labai įdomiai  pasidalino ja. Buvo labai naudingas ir uždegantis susitikimas. Vėlinių aštuondienyje Katedroje, dalyvaujant daugumai vyskupijos kunigų, prisiminėme mirusius kunigus, specialiai šiems metams išleidome katechezių rinkinį parapijoms, kuriame šalia visuotinės Bažnyčios palaimintųjų ir iškilių kunigų, pristatoma ir eilė vyskupijos kunigų šviesuolių, dirbusių XIX–XX amžiais. Jame paprasta kalba, katechezės forma pristatoma kunigiška tarnystė, kad tikintieji, kurie sekmadieniais lankosi šv. Mišiose, geriau pažintų ir vertintų kunigišką tarnystę, pačius pašventintuosius. Galėčiau ir pavardėmis bent keletą jų paminėti. Tai ir kun. Antanas Tatarė – buvęs švietėjas, dirbęs Sintautų ir Lukšių parapijose, kun. Martynas Sederevičius – ypač susijęs su knygnešyste, kun. Juozas Montvila – „Titaniko“ laive plaukęs ir atsisakęs vietos gelbėjimo valtelėje, kad liktų su paskutiniaisiais žūstančiais ir jiems duotų išrišimą, kun. Motiejus Gustaitis – „Žiburio“ draugijos įkūrėjas, kun. prof. dr. Jonas Totoraitis – istorikas marijonų vienuolis, kan. Feliksas Martišius – Prienų „Žiburio“ gimnazijos steigėjas ir direktorius, sumanus auklėtojas ir administratorius.

Ko palinkėtumėte visiems skaitytojams ir klausytojams.

Man šiuo metu norisi visiems linkėti geros valios. Daugelį mūsų politinių ekonominių procesų vertiname niūriau, daug girdime kritinių pastebėjimų, kurie ne visada yra pagrįsti, kurie atima viltį ir traukia žemyn. Norėtųsi linkėti, kad vertinant gyvenimo aktualijas neišnyktų tikėjimo matmuo ir kad gera valia rastųsi mūsų mintyse ir pokalbiuose, kad jos nepristigtų. Visose mūsų gyvenimo srityse turime savyje sukaupti kritinę masę optimizmo, teisingo vertinimo, atsisakant perdėto ir pernelyg kritiško daugelio dalykų vertinimo.

Pagal Mindaugo Buikos interviu laidoje „Valandėlė su „XXI amžiumi“ Marijos radijuje

© 2010 „XXI amžius“