Apie meilę Vilniui ir Lietuvai – lyriškai ir dalykiškai

Irena Tumavičiūtė

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtų renginių šurmulyje pernelyg kukliai prisiminėme Vilniaus reikšmę Lietuvai, Gedimino miesto grįžimo į Tėvynę septyniasdešimtąsias metines. Kai, pasak Vlado Terlecko, nė viena valdžios institucija nė piršto nepajudino tautiškumui, patriotizmui, pilietiškumui ugdyti, didelę šio darbo naštą prisiima mokytojai. Įsimenančiais renginiais Lietuvos širdies grįžimą į Tėvynę pažymėjo Vilniaus Gerosios Vilties vidurinė mokykla, garsėjanti tautiškų tradicijų puoselėjimu, patriotizmo ugdymui skirtais renginiais. Sostinės grįžimo proga šiai mokyklai savotiško sakralumo teikė Vilniaus dienos, kurias organizavo direktoriaus pavaduotoja Danutė Čabanauskienė. Renginiai buvo organizuojami pagal amžiaus grupes: septintokai ir aštuntokai, vadovaujami mokytojo Giedriaus Mackevičiaus, apžvelgė Vilniaus miesto istoriją, susipažino su pastatais, kurie susiję su svarbiausiais miesto istorijos įvykiais. Devintų ir dešimtų klasių mokiniai stebėjo dešimtų klasių mokinių parengtą pamoką, skirtą Vilniaus atgavimo 70-mečiui.

Vienuoliktokai ir dvyliktokai susitiko su habilituotu daktaru, Vilnijos draugijos pirmininku Kazimieru Garšva. Jis papasakojo apie Vilniaus istoriją – nuo 1920 m. spalio 9-osios iki šių dienų, atskleidė lietuvių nutautinimo padarinius.

Šeštokų auklėtojai Žydrūnei Matulevičienei rūpėjo, kad mažiesiems apie Vilniaus grįžimą būtų papasakota įtaigiai, kad pasakojimas atitiktų vaikų intelektą ir pasėtų dar vieną meilės daigelį Gedimino miestui ir Lietuvai. Buvo kreiptasi į daktarę Nastaziją Kairiūkštytę, demografinių pokyčių tyrinėtoją, knygų ir straipsnių apie lietuvių kovas dėl nepriklausomybės ir dėl Vilniaus krašto autorę, Tėvynės pažinimo draugijos konsultantę, „Vilniaus ainių“ garbės narę.

Daugelis esame girdėję istorikės pranešimų, dalykiškų paskaitų. Šį kartą Nastutei teko bendrauti su dviem šimtais penktokų ir šeštokų. Istorikė paprastais žodžiais papasakojo, kodėl jai brangi Lietuvos istorija, kad sovietų okupacijos metais kelios mokinių kartos Lietuvos istorijos, galima sakyti, nesimokė.

Priminusi, kad 1918 metų vasario 16-ąją Lietuva pasiskelbė Nepriklausoma valstybe, ji papasakojo, kaip Lietuvai teko kovoti dėl Nepriklausomybės. Istorikė pabrėžė, jog didžiausias ir sunkiausias kovas teko patirti su mūsų sąjungininke Lenkija, kuri siekė atkurti buvusią Žečpospolitą.

Mokslininkė kalbėjo apie taurių Lietuvos sūnų patriotizmą, didžiulį pasiaukojimą – dėl to jau 1919 metais Lietuvos savanoriai ir partizanai sumušė besiveržiančius iš šiaurės Lietuvos vokiečių kariuomenės likučius ir Rusijos baltagvardiečius bei bolševikus, paminėjo pirmąjį Lietuvos savanorį Povilą Lukšį ir pirmąjį karininką Antaną Juozapavičių, kurie 1919 m. žuvo kovodami su bolševikais už Nepriklausomybę.

Istorijos mokytojos – direktoriaus pavaduotoja Lina Marcinkevičiūtė ir penktokų auklėtoja Vida Skrebutėnienė‚ geografijos mokytojas Darius Jankauskas ir šių eilučių autorė vėl žavėjomės dr. Nastazijos Kairiūkštytės talentu kilstelėti jaunuosius klausytojus jų pačių akyse. Kalbėtoja lakoniškai papasakojo apie teritorinius Lietuvos praradimus pietuose ir rytuose ir paprastais žodžiais, nevartodama su šiuo kontekstu susijusių juridinių terminų ir užsienietiškų pavardžių, pabrėždama kiekvieno sakinio loginį kirtį, paaiškino, kodėl lietuviams kurį laiką šypsojosi laimė. Dr. N. Kairiūkštytė labai įdomiai kalbėjo apie kelių lietuvių pasiaukojamą veiklą dėl Lietuvos, paminėjo ir kitus patriotus, kurie užkulisiuose derėjosi, bet laukiamų rezultatų negavo.

Istorikė kalbėjo apie tai, kodėl mes praradome Vilniaus kraštą ir dalį Seinų krašto ir kaip Lietuva kovojo, kad atgautų savo sostinę ir kitas lietuvių žemes: „Nebuvo nei karo, nei maro, o lietuviai nyko. Nyko todėl, kad prarado savo kalbą“. Aktualiai nuskambėjo jos žodžiai, kad mes, patys lietuviai, negerbiame savo kalbos. Priminusi, kad po sukilimo 1864 m. buvo uždrausta lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis, mokslininkė tęsė: „Šiandien man liūdna, kad kartais mūsų dainininkai griebiasi dainuoti ir kurti dainas angliškai, o ne lietuviškai. Jeigu mes neturėsim savo kalbos, nebus ir tautos. Ir jeigu Vilniaus kraštas būtų buvęs lietuviškas, mes jo nebūtume praradę.“

Tarsi aktyviau įtraukdama moksleivius į rūpimą temą, viešnia, nuoširdžiai šypsodamasi, paragino auditoriją: „Gerbkime savo kalbą, mylėkime ją. Nes kalba duoda tai, kad mes, kaip tas medis, savo šaknimis įaugame į savo gimtinę. Medį su šaknimis sunku išrauti, taip ir mus bus sunku nutautinti, o išvažiavę svetur, mes taip pat liksime lietuviai, išsaugosime savo prigimtinę tapatybę.“

Toliau istorikė apibūdino lietuvių organizacijas, susikūrusias kovai dėl Vilniaus krašto – šaulių, jaunalietuvių, vilniečių organizacijas, supažindino su 1925 metais įkurta Vilniaus vadavimo sąjunga, kuri vykdė labai platų darbą, įtraukdama į savo veiklą lietuvius nuo jauno iki seno.

Vis žavėjomės, kaip įtaigiai dr. N. Kairiūkštytė interpretuoja istorinius faktus. Štai trumpas epizodas apie Vilniaus Geležinio fondo išleistus Vilniaus pasus: „Vilniaus pasą galėjo turėti visi – mokinukas, senelis, nesvarbu, kur ir kuo jis dirbo. Visoje Lietuvoje buvo išplatinta net 600 tūkstančių tokių pasų. Jų turėtojai buvo rėmėjai, kurie kovojo dėl Vilniaus“.

Mokslininkė papasakojo ir apie Vilniaus krašto kolonizaciją – net  90 tūkstančių lenkų atsikraustė į Vilnių: generolai, majorai, kiti aukšti pareigūnai. Jiems buvo dalijama žemė.

Dr. N. Kairiūkštytė palinkėjo moksleiviams sėkmės moksluose ir išaugti patriotais, kad jie, kad ir kur būtų, didžiuodamiesi pasakytų: „Aš esu lietuvis“. Vaikai dėkojo viešniai nuoširdžiais plojimais, mokytojos – šiltais žodžiais. Susijaudinusi ir apglėbusi jai įteiktą gėlių puokštę, dr. N. Kairiūkštytė švietė vidine šviesa.

© 2010 „XXI amžius“