Svarbiausia laisvės žinia – tai laisvė mylėti

Atsinaujinimo diena „Dievas išlaisvino mus laisvei“ 

Kun. Arūnas Peškaitis OFM sakė, kad tik mylėdamas žmogus yra tikrai laisvas ir beribis

Į Padėkos už laisvę metams skirtą Atsinaujinimo dieną susirinko gausus dalyvių būrys iš visos Lietuvos Zenono ŠIAUČIULIO nuotraukos

Balandžio 18 dieną VDU Didžiojoje salėje Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ surengė Padėkos už laisvę metams skirtą Atsinaujinimo dieną „Dievas išlaisvino mus laisvei“, į kurią susirinko gausus dalyvių būrys iš visos Lietuvos. Visa šio renginio programa kviesta apmąstyti, kokia didžiulė Viešpaties dovana tautai ir kiekvienam asmeniškai yra laisvė.

Priešpietinėje dalyje Atsinaujinimo dienos dalyviai šlovino Dievą drauge su „Gyvųjų akmenų“ bendruomene, klausėsi dviejų konferencijų pranešimų, o tarp jų žiūrėjo Vilniaus Šv. Damijono jaunimo maldos grupės parengtą spektaklį.

Pirmosios konferencijos pranešimo „Istorinė laisvė ir tikėjimo laisvė“ autorius kun. Aldonas Gudaitis SJ atkreipė dėmesį į laisvę bylojančius ženklus aplinkoje – plevėsuojančias vėliavas, pačią Atsinaujinimo dieną, kuri nebūtų įmanoma nelaisvės sąlygomis. Kun. A. Gudaitis papasakojo, kaip laisvės perspektyvoje dėliojosi jo paties gyvenimas. Buvo paliudytas didžiulis šeimos vaidmuo iš kartos į kartą perduodant tikėjimą ir tėvynės laisvės troškimą. Kunigas sakė jaunystėje matęs, jog tėvynės laisvės mintį ir tikėjimą sovietmečiu daugiausia ugdė kunigai – tai ir jį patį paskatino rinktis kunigystę. Betgi, pasak tėvo jėzuito, laisvės metais teko iš naujo, jau naujomis sąlygomis svarstyti savo, kaip kunigo, uždavinius. Studijos užsienyje, bendravimas su tėvynę praradusiais žmonėmis, kuriuos tekdavo guosti, išplėtė laisvės, kuri gali būti suprantama pernelyg siaurai, sąvoką. „Tikroji laisvė – žmogaus viduje“, – sakė kun. A. Gudaitis, atkreipdamas dėmesį, jog laisvas žmogus – nepiktas, mylintis ne tik artimiausius, o tikros laisvės reikia Dievo nuolat prašyti.

Po pranešimo Vilniaus jaunimas parodė gyvą, spalvingą ir išties jaunatvišką spektakliuką „Jei neturėčiau meilės...“ apie palaimintąjį Pierą Giorgio Frassati (1901–1925), palikusį čia pat, iš jaunųjų aktorių lūpų nuskambėjusį uždegantį savo trumpo, bet švento gyvenimo šūkį: „Būti kataliku – tai ne vegetuoti, bet gyventi“. Spektaklio scenose atgijo palaimintojo noras užkrėsti bendraamžius savo meile Jėzui, vargstantiems žmonėms, šv. Pauliui. Jaunųjų aktorių nuoširdumas pelnė garsius žiūrovų plojimus.

Antrosios konferencijos „Vidinė laisvė ir vidinė vergystė“ pranešimą skaitęs kun. Arūnas Peškaitis OFM atkreipė dėmesį, jog vidinė laisvė ir vergystė – sunki tema, o jaunimas puikiai parengė jai savo spektakliu. Jame, pasak pranešėjo, aiškiai matyti, kaip trumpo gyvenimo laisvė buvo panaudota geriausiu būdu, o tai, kas pasauliui dažniausiai atrodo vergystė, tikinčiajam atsiskleidžia kaip laisvė. „Tai džiaugsmas ir kryžius, bet ir išgelbėjimas. Viešpats nepavargsta mūsų kviesti į laisvę“, – sakė kun. A. Peškaitis OFM. Jis atkreipė dėmesį į Jono evangelijos eilutę: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (8, 32) ir iškėlė klausimą, kokia toji tiesa, kuri išties žmogų išlaisvina. Laisvė – tai suprastas būtinumas, neišvengiamybė – taip laisvę interpretuoja ateistinės, marksistinės ideologijos (ji, beje, kaip pastebėjo prelegentas, skleista ir buvusiuose „politinio švietimo namuose“, kur dabar vyksta Atsinaujinimo dienos). Kaip pažinti tikrąją laisvę, kaip atskirti ją nuo minėtų ideologijų, pasak kun. A. Peškaičio OFM, atskleidžia kita Jono evangelijos eilutė, parodanti laisvės pagrindą ir šaltinį: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas “ (14, 6). „Jėzus kalba apie save, kai kalba apie Tiesą. Tai labai drąsu“, – sakyta pranešime drauge atkreipiant dėmesį, jog ši Tiesa – ne formulė, ne sistema, bet kelias kiekvienam žmogui: jo nepakanka žinoti – jame reikia būti. Buvo pabrėžta, jog svarbiausia laisvės žinia – tai laisvė mylėti. Tik mylėdamas, kai visur kitur yra labai ribojamas, žmogus tikrai yra laisvas ir beribis – kaip be ribų yra ir pats Dievas (plg. šv. Augustino posakį „Mylėk ir daryk, ką nori“). Kad tai nelengva, liudija nelengvi santykiai su artimaisiais, kuriuose žmogus linkęs naudotis psichoterapijoje žinomais gynybos mechanizmais, o norą mylėti temdo gimtosios nuodėmės padariniai. Primindamas Evangelijos žodžius: „Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“ (Lk 24, 16), kun. A.Peškaitis OFM tvirtino, kaip svarbu atviromis akimis žvelgti į save, priimti tiesą apie save; be to, daug tiesų – pasaulio istorijos, socialinių santykių, pasak dvasininko, dar turi atsiverti prieš mūsų akis. Tik svarbu „melsti Dievą tokių atvirų akių ir laisvės būti Tiesoje“.

Po pietų Atsinaujinimo dienos dalyviai rinkosi darbo grupes auditorijose arba Didžiojoje salėje vykusią Užtarimo maldą. Jai vadovavo „Gyvieji akmenys“ bei Vidinio išgydymo komanda, giedojo Petrašiūnų parapijos jaunimas. Kun. Arūnas Peškaitis OFM įvade atkreipė dėmesį į „maldų motiną“ – „Tėve mūsų“ ir ypač į jos šaukinį „Teesie Tavo valia“, turintį tapti aktyviu tikėjimo veiksmu.

Dalyvių gausa pasižymėjo Jūratės Lenkuvienės vadovaujama darbo grupė „Priklausomybė – šeimos liga. Ar pakanka atleisti?“ Kauno arkivyskupijos Šeimos centro vadovė paliudijo, kokį baisų skausmą gali kelti priklausomybę turintis asmuo šeimoje ir kaip sunku artimiesiems atrasti jėgų nepalūžti. Ne perdėtai globoti ir ne kontroliuoti, ne grimzti drauge su kitu į blogį ir depresiją, bet suteikti artimajam pasirinkimo laisvę, taigi ir atsakomybę už savo elgesį, leisti pamatyti priklausomybės padarinius, neleisti, kad jis griautų mūsų gyvenimą, atsiriboti nuo jo blogų įpročių, bet nenusigręžti kaip asmens – taip patarė J. Lenkuvienė turintiems panašių išgyvenimų. Daug žmonių susirinko ir į Rūtos Šalaševičienės vadovaujamą grupę „Tikėjimo kelionė: Laisvė–Tiesa–Meilė–Valia“. Šie žodžiai, kaip sakė R. Šalaševičienė, yra pats Dievas, jo esmė, ir esame kviečiami, kad jie įsikūnytų mūsų gyvenime, nes pats Jėzus – laisvė, tiesa, meilė – tai mumyse vykdo.

Laisvė drauge neša atsakomybės pasirinkimą – tokia buvo grupės vyrams „Atsakomybė už laisvės dovaną“ mintis. Šiai grupei vadovavo kun. Aldonas Gudaitis SJ. Grupėje „Laisvė Šventojoje Dvasioje“ jaunatviška auditorija drauge pagiedojo, klausėsi Tiberiados bendruomenės brolių ir seserų liudijimų, kaip švelniai Dvasia vadovauja žmogui, gerbdama jo valią, neleisdama per daug nerimauti, naujai sudėlioja santykius ir netgi dienos laiką. „Esame laisvi, kad mylėtume kitą, t. y. kad trokštume jam paties geriausio – žinios, kad jis yra Dievo mylimas ir jo išgelbėtas“ – taip jauni žmonės buvo raginami tapti skelbėjais, juolab, kaip sakė seserys, „dabar niekuo nerizikuojame, ir tai yra šalies laisvės vaisius“ . „Laisvas aš – Jėzus širdyje“ – šią mintį žaidimais ir giesmėmis išreiškė vaikai, kartu su tėveliais dalyvaudami  „Dievo armijos“ jaunuolių vadovaujamoje grupėje.

Dienos programą vainikavo Eucharistijos šventimas. Įvade į Eucharistijos liturgiją kun. Mindaugas Pukštys sakė, jog šv. Mišios – tai tobuliausias Tėvo pašlovinimas, priminė palaimingus jų vaisius, ypač vienybę su Kristumi ir tarpusavyje. Eucharistijos šventimui vadovavo Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis. Šiose šv. Mišiose dėkota Viešpačiui už laisvę ir prašyta, kad toliau eitume laisvės keliu. Per pamokslą vyskupas kvietė svarstyti, kodėl ilgainiui ilgai laukta laisvė tarsi apkarto ir mes pajutome dykumos kaitrą. Pasak pamokslininko, laisvė neįmanoma be Tiesos, kaip ir sakė pats Jėzus: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ši Tiesa – tai Asmuo, Dievo veidas. Pats Dievas ateina prie žmogaus, kad jį išlaisvintų, todėl, kaip pabrėžė ganytojas, Dievas turi būti žmogaus gyvenime centras ir pamatas. Dievui teikiamą pirmenybę esame pašaukti parodyti ir savo aplinkoje, savo pašaukimu atsiliepti Dievui – dėl Jėzaus žodžio mesti tinklus. Be kita ko, pamoksle paraginta prašyti Viešpaties, kad mūsų kraštas, dar daug ko stokojantis, atsiskleistų širdžių turtais. Prieš suteikdamas ganytojišką palaiminimą visiems Atsinaujinimo dienos rengėjams ir dalyviams, vysk. A. Poniškaitis palinkėjo daug Prisikėlimo džiaugsmo ir tikrosios laisvės. Už naująjį vyskupą susirinkusieji pasimeldė užtarimo malda.

Kauno arkivyskupijos
spaudos tarnyba

© 2010 „XXI amžius“