„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2010 m. birželio 26 d., Nr.6 (127)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Dėkoja Dievui už tėvus ir mokytojus

Birutė NENĖNIENĖ

Eglė laisvalaikiu retai skiriasi
su akordeonu ir geriausia drauge mama

Alvito pagrindinės mokyklos (Vilkaviškio r.) vadovai ir mokytojai sakė, jog kiekvienais metais atsiranda vaikų, kurie ne tik džiugina geru mokymusi, bet jau pagrindinėje mokykloje susiformuoja kaip asmenybės. Taip pavyksta tada, kai savo vaikų lavinimusi labai rūpinasi tėvai – paprasti kaimo žmonės, norintys savo atžaloms sudaryti tokias ugdymosi sąlygas, kokių patys dėl įvairių priežasčių neturėjo.

Šiemet dešimtąją klasę baigusi Eglė Tamašauskaitė nuo rudens mokslą tęs Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, tačiau pakalbinta prisipažino, jog visada pasiilgs šios mokyklos, kurioje labai gerai jautėsi nuo pirmos klasės. Mergaitė įsitikinusi, jog tam įtakos turėjo mokytoja Regina Senkuvienė ir artimiausias jai žmogus – mama Janina Tamašauskienė. Abu mergaitės tėvai, vyresnysis brolis – taip pat buvę šios mokyklos mokiniai. Gal todėl mama dar septynerių metų nesulaukusią Eglutę drįso nuvesti pas pradinukų mokytoją ir paprašyti, kad smalsią mergaitę priimtų pabandyti ar galės mokytis. Tačiau pirmoji mokytoja sugebėjo mergaitei įdiegti tiek pasitikėjimo savo jėgomis bei savarankiškumo, kad nuo pat pradinių klasių Eglutė ėmė lankyti šokių būrelį, įsijungė į popamokinę veiklą. Vėliau išryškėjo jos skaitovės gebėjimai. Kelerius metus Eglutė dalyvavo meninio skaitymo ir Vilkaviškio dekanato moksleivių religinės literatūros skaitymo konkursuose. Konkursams pasirengti padėjo klasės auklėtoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vida Kaukaitė bei tikybos mokytoja Ramutė Bakūnienė. Bet didžiausia drąsintoja, anot Eglės, yra jos mama, su kuria visada pasitaria dėl konkursinio teksto turinio bei jo perteikimo būdo.

Visi pastebi Eglės gebėjimą bendrauti. Ji bet kokioje aplinkoje moka užkalbinti skirtingo amžiaus žmones, pasakyti švelnų, įtaigų žodį.

Mokyklos direktoriaus pavaduotoja L. Čėplienė su jauduliu prisiminė vieną jai įstrigusį atvejį: „Mokykloje vyko adventinė susikaupimo valandėlė. Vaikai žiebė žvakeles ir kas norėjo, galėjo išsakyti savo dėkingumą Kūrėjui. Visiškoje tyloje nuskambėjo su virpuliu ištarti Eglės žodžiai, jog ji Dievui dėkoja už labai gerą savo šeimą.“

Eglės tėtė laisvalaikiu groja gitara, močiutė moka daug liaudies dainų, todėl namuose dažnai skamba muzika. Gal todėl ir Eglė nuo penktos klasės pradėjo lankyti Muzikos mokyklą.

Nuo Alvito iki Vilkaviškio – dešimt kilometrų, todėl kol mergaitė apsiprato, pasikeisdami tėvai ją lydėdavo į muzikos pamokas. Dabar Eglė džiaugiasi, kad jos, penktokės, nepriėmė į išsvajotą fortepijono specialybę, bet pakalbino į akordeono klasę. Groti mokė puiki mokytoja Regina Gavelienė. Akordeonas nesunkus instrumentas, todėl Eglė gali jį nešiotis ir juo pagroti bet kur – mokyklos renginiuose, šeimos ar draugų ratelyje.

Muzikos mokyklos baigimo proga tėvai dukrai padovanojo būtent šį instrumentą, kadangi Eglė jau treti metai yra ir „Širvintos“ kaimo kapelos dalyvė. Ji nusprendė ir toliau dainuoti Muzikos mokyklos merginų chore, kuriam vadovauja šauni mokytoja Dalia Balčiūnienė. Mergaitė džiaugiasi, kad pasisekė mamą įkalbėti kartu padainuoti programinę dukrų ir mamų dainą per Muzikos mokyklos choro šventę, surengtą Kultūros centre,

 „Kai bendraamžiai teigia, jog nėra kas veikti – stebiuosi. Jiems nepavyksta tik todėl, kad neatranda sau įdomios srities,“ – teigė dešimtokė, nuo mažens išmokusi tvarkingai suplanuoti savo laiką. Ne visada jai viskas pavyksta, ne visada pasiseka taip, kaip norėtųsi. Tačiau ji laikosi nuostatos, jog kiekvienas pralaimėjimas tik užgrūdina.

Eglės mama J. Tamašauskienė sakė esanti laiminga, kad dukra auga sąžininga: „Visada jai pabrėžiu, kad sakytų tiesą, tada žmonės supras ir gerbs“.

 „Patikėkit, jog geresnės draugės už mamą nėra. Jinai irgi buvo mano metų, todėl gerai žino ką aš jaučiu ir išgyvenu. Labai gerbiu abu tėvus, man svarbūs jų patarimai, stengsiuosi nenuvilti jų pasitikėjimo,“– tikino Eglė, dar sunkiai įsivaizduojanti, kokią profesiją norėtų pasirinkti baigusi mokyklą.

Alvitas, Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija