Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi

Vytautas Visockas

Panevėžio „Vilties“ vidurinės mokyklos mokiniai klausosi svečių iš Vilniaus

Svečiai Panevėžio „Vilties“ vidurinėje mokykloje Autoriaus nuotrauka

Gegužės 31-ąją Seimo nario Petro Luomano kvietimu su aktoriumi Tomu Vaisieta, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininku Juozu Dingeliu, draugijos garbės nariu politologu ir publicistu Viliumi Bražėnu apsilankėme Panevėžio vidurinės mokykloje, prieš kelerius metus pavadintoje prasmingu „Vilties“ vardu.

Pokalbiu su mokiniais likome patenkinti. LPD pirmininkas J. Dingelis džiaugėsi, kad mokykloje buvo įsteigtas šios draugijos skyrius, nemažai mokinių pareiškė norą eiti Tėvynės meilės ir grožio keliu. O po kelių valandų Panevėžio miesto savivaldybės salėje mes jau bendravome su Panevėžio visuomene. Be jau minėtų žmonių iš Vilniaus, renginyje dalyvavo ir Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius.

Šioje vietoje reikėtų pradėti pasakoti, kas ką pasakė moksleiviams „Vilties“ mokykloje, o savivaldybėje – miesto visuomenei. Juk kalbėjo ir Seimo narys P. Luomanas, ir meras V. Satkevičius, ir LPD pirmininkas J. Dingelis, ir garbusis antikomunistas V. Bražėnas, ir Panevėžio miesto tarybos narys Tomas Josas, ir aš, šių eilučių autorius, buvau išprovokuotas tarti žodį. Aktorius T. Vaisieta ne tik skaitė ištraukas iš savo kompozicijos „Pasikalbėjimas su Lietuva“, bet ir šmaikštavo aukštaitiškai, dzūkiškai, žemaitiškai. Buvome labai šiltai sutikti. Jeigu ne Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas, būčiau taip ir padaręs – atpasakojęs visų kalbėjusiųjų mintis. Šįkart jis, trumpai užsiminęs apie būtinumą vienyti jėgas ir neatidėliojant imtis visuomenės dvasios gydymo darbų, iš mokinių rašinių knygelės perskaitė tumpą ištrauką, o leidinėlį įteikė LPD pirmininkui J. Dingeliui.

Vilniuje pirmasis to leidinio skaitytojas buvau aš. Dabar, kai namie sužinojau, kokioje Lietuvoje Panevėžio mokyklų moksleiviai norėtų gyventi, galiu drąsiai sakyti: tokioje, kokią įsivaizduoja, kokios norėtų visi „Vilties“ mokykloje ir savivaldybės salėje kalbėję oratoriai – ir svečiai, ir šeimininkai.

Ištraukos iš Panevėžio miesto mokinių rašinių konkurso „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi?“ laureatų knygos (sudarytojas Juozas Brazauskas, 2009)

Pasaulis darosi vis globalesnis, todėl reikalingas lietuvių patriotiškumas tam, kad tauta išliktų savimi... Aišku, turi būti išlaikytos, o dažnai net ir atkurtos lietuvių tautinės ypatybės. Tai ir savotiška pasaulėjauta, kuriai būdingas gamtos puoselėjimas, ir pagarba vyresniems. Kaip tai padaryti? Paprasčiausiai kiekvienas lietuvis turi būti savo valstybės ir tautos patriotas, o tada jau bus gerbiama, puoselėjama ir tradicija, nes argi būtų galima vadinti patriotu žmogų, išduodantį savo nacionalines vertybes? (Marius Stasiukaitis, 4 klasė, „Minties“ gimnazija)

* Būtų nuostabu, jei pagerėtų žmogaus ir valdžios santykiai. Reikia pripažinti, kad šiuo metu jie nėra patys maloniausi. Konfliktas tarp abiejų pusių vis auga. Dažnai atrodo, kad Lietuvą valdantiems asmenims nėra svarbi piliečių nuomonė bei poreikiai, svarbesni dalykai tampa tie, kurie suteikia jiems patiems finansinę naudą. (Renata Dičiūtė, 4 klasė, „Minties“ gimnazija)

* Kalbėdama apie paties piliečio atsakomybę, noriu pastebėti, kad nesaugiai Lietuvoje žmonės jaučiasi dar ir dėl to, jog praranda pilietiškumą. Jis yra kelias į kiekvienos tautos tęstinumą, todėl be jo Lietuva neišgyvens ir lietuviai neišliks. Matydami, kaip nyksta patriotizmas, žmonės jaučiasi labai nesaugiai, nes kartu dingsta ir jų tapatybė... Suprantama, prie jo nykimo prisidėjo mano jau minėtas nepasitikėjimas Vyriausybe, jos atstovais ir pasipiktinimas klestinčia korupcija. Tik gaila, kad gyventojų abejingumas ir baimė trukdo jiems patiems kovoti su šiomis negandomis. Pilietiškumu taip pat laikomos visuomeninės pareigos valstybei, aktyvumas per rinkimus, istorijos žinojimas bei pagarba valstybei. Pastaroji sąvoka tiesiog nyksta akyse kartu su pilietišku sąmoningumu, o tai parodo, kaip svarbu yra sugrąžinti lietuviams galimybę didžiuotis savo valstybe ir būti oriais jos piliečiais. (Dovilė Ražanauskaitė, 4 klasė, „Minties“ gimnazija)

* Prieš keletą metų Tėvynės sąjunga skelbė priešrinkiminį šūkį: „Būk labiau lietuvis“. Iš tikrųjų, žmonės Lietuvoje turėtų būti lietuviškesni. Dar daug metų prieš Nepriklausomybės atkūrimą į Lietuvą atsiųstas Sovietų Sąjungos komunistų partijos veikėjas Michailas Suslovas pasakė: „Bus Lietuva, bet be lietuvių“. Gaila, tačiau, atrodo, šie žodžiai po truputį pildosi. Kalbu ne tik apie tautybę, bet ir apie požiūrį į kalbos, kultūros išsaugojimą, pilietiškumą. Valstybė be pilietiškai nusiteikusių žmonių – ne valstybė, o tik teritorija, kurioje kažkas gyvena. Ne veltui carinės Rusijos valdžia vengė žodžio „Lietuva“ ir bandė įpiršti, kad mes – tik Šiaurės Vakarų krašto gyventojai. Stebiuosi, kad tiek daug paauglių vaikšto su marškinėliais, aprašinėtais „New York“, „Boston“ ir kitokiais angliškais užrašais. O nuvažiavusi į Lietuvos sostinę Vilnių, matydama nelietuviškus parduotuvių pavadinimus, iškabas, reklamas, klausiu savęs, ar tikrai esu Lietuvoje?.. Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas taikliai pastebėjo: „Po šimto metų lietuvis bus juodaodis, musulmonas ir kalbės lituanizuota anglų kalba“. Anglų kalba sparčiai monopolizuoja pasaulį. Štai net pagrindinio valstybės dienraščio – „Lietuvos ryto“ – svetainės antraštėje didžiausiu šriftu randu žodį „Blog“, apačioje – „Prisijunk ir tu“. Išvertus į lietuvių kalbą „blog“ reikštų „dienraštis, dienoraštis“. Jaunimas dabar labai pamėgęs šį žodį. Tokioje lankomoje svetainėje, manau, tikrai reiktų vengti visokių „blogų“ žodžių. Visa tai tikram, mylinčiam mūsų kalbą žmogui atrodo smerktina. Norėčiau, kad lietuviai susivoktų kalbantys pačia seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba, kurios istorija siekia tūkstantmečius. (Raminta Daukšaitė, IV g klasė, Juozo Balčikonio gimnazija)

* Neatsitiktinai dažnai minimas gerai žinomas posakis: „Šalies ateitis – jaunimo rankose“. Iš tiesų, jaunimo. Tik statistika liūdna: 2001–2007 metais iš šalies emigravo apie 200 tūkstančių gyventojų. Tarp jų ir daugybė jaunų Lietuvos žmonių išvažiavo ir tebevažiuoja į Vakarus. Kiekvienam yra labai svarbu realizuoti save, o ypač jaunimui, ieškančiam savo gyvenimo kelio. Erdvės mūsų valstybėje tam, matyt, pristingama. Nepakankamas pragyvenimo lygis, vilčių išsipildymo siekis, noras išbandyti savo jėgas bei įgyti patirties skatina emigruoti. Vakaruose pabuvę pastebi, kad ten geresnė darbo aplinka, pakantesni santykiai tarp žmonių. Todėl ne vieną emigrantą apninka abejonės: ar išvis verta grįžti į gimtinę? O dabar kyla klausimas, ar emigracijos dar labiau nepadidins ir ketinimai apmokestinti aukštąjį mokslą? Pasak profesoriaus Vytauto Daujočio, peršama aukštojo mokslo finansavimo tvarka vers geriausius studentus išvykti iš Lietuvos, o didelė dalis likusių studentų turės brangiai apmokėti nepertvarkytos – neefektyviai veikiančios ir išpūstos – sistemos išlaidas. Todėl norint sumažinti emigraciją, pagerinti demografinę padėtį pirmiausia reikia investuoti į jaunimą. Tik save išreikšdamas jaunuolis gebės kurti ne tik savo gyvenimo, bet ir visos šalies gerovę. (Aigustė Tavoraitė, IV a klasė, Juozo Balčikonio gimnazija)

* „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu jai gali duoti“, – šiandien dažnai prisimenu šiuos Amerikos prezidento Johno F. Kennedy žodžius. Galvoju apie juos, klausydamasis politikų kalbų, skaitydamas laikraščius. Dažnai girdžiu žmones, pykstančius, nepatenkintus, bet skėsčiojančius rankomis: „Ką čia mes, maži žmogeliai, pakeisim...“ Nemėgstu pasyviai dejuojančių. Aš esu įsitikinęs, kad net jaunas žmogus, gerai mokydamasis, padėdamas artimui, dalyvaudamas įvairių organizacijų veikloje, gali būti naudingas Lietuvai ir kurti ją tokią, kokioje norėtų gyventi pats ir kokią svajoja palikti savo vaikams...

Nepriklausomybės kovose dalį Lietuvos kariuomenės sudarė savanoriai. Jie suprato, kad valstybei atėjo sunkus metas ir savanoriškai stojo į jos gynėjų gretas. Praėjus beveik septyniems dešimtmečiams vyrai savanoriai prižiūrėjo tvarką Sąjūdžio mitinguose. Kruvinomis sausio dienomis jie nesitraukė iš parlamento. Savanoris Artūras Sakalauskas žuvo gindamas Aukščiausiąją Tarybą. Jo auka – pats tikriausias pilietiškumo pavyzdys. Šiandien ir aš – karys savanoris. Tvirtai žinau, kad noriu gyventi šalyje, kurioje iš kartos į kartą lyg savaiminis, įgimtas dalykas perduodama patriotizmo idėja. (Augustas Baukas, IV b klasė, Juozo Balčikonio gimnazija)

* Sakoma, kad vaikai – mūsų ateitis. Jei taip, kokią ateitį mes sau ruošiame? Jaunam žmogui peršamos žiauraus kapitalizmo idėjos, retai kada bandoma suprasti, kodėl žmogus yra, o ne kam jis tinka. Mokyklose teigiamos vertybės dažnai tebūna tik butaforiniai spindesiai. Kokia gali būti kalba apie tiesą ir teisybę, kai neretai mokyklose klesti sukčiavimai, vaikai ugdomi (o gal greičiau baudžiami?) relikviniais metodais, atkeliavusiais iš tarsi genuose užkoduotų okupacinių patyrimų. Norėčiau gyventi Lietuvoje, kurioje ateitis nėra tik praeitis, grįžtanti kitu veidu. Norėčiau gyventi Lietuvoje, kurioje sąvoka „ateitis“ kelia teigiamas emocijas, o ne vargo pažadus. Norėčiau gyventi Lietuvoje, kurioje lengva svajoti. (Nikas Praninskas, IV g klasė, Juozo Balčikonio gimnazija)

* Žodis „krizė“, dažnai papildomas terminu „ekonominė“ (skamba moksliškiau, todėl ir baugiau), prarado prasmę, nes tapo įterpiniu kiekviename lietuvio sakinyje. Taip, krizė, bet ne ekonominė, o vertybių ir moralės. Į gyvenimą žvelgiame paprastai: grįšime prie moralinių vertybių, kai būsime ekonomiškai išsivystę. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: vertybių neturėjimas, kultūrinis ir moralinis neišprusimas neleidžia mums gyventi materialiai gerai. Kaltiname žodžius: „korupcija“, „nusikalstamumas“, „girtuoklystė“, „gobšumas“... O aš kaltinu žmogų, kiekvieną praeivį gatvėje nuo pensininko iki politiko, bet visų pirma save. (Ignas Zavadskis, IV a klasė, Juozo Balčikonio gimnazija)

* Norėčiau, kad Lietuva nebūtų visiškai parduota, o gimtinėje dar šeimininkautų lietuviai, norėčiau, kad ir mano proproanūkai kalbėtų ir girdėtų gražią kalbą, kad puoselėtų protėvių tradicijas, kad brangintų lietuviškas dainas. Norėčiau tikėti, kad globalizacijos glėbys nesuspaus mano Lietuvos ir ji sugebės išlikti savita. (Daina Lideikytė, 2 f klasė, Juozo Balčikonio gimnazija)

* Lietuvoje, kurioje aš norėčiau gyventi, turėtų būti žymiai labiau rūpinamasi supančia aplinka – gamta. Dažnas nusistebime – už ką mes gavome Žaliausios valstybės titulą? Kasdien darosi vis sunkiau surasti žmogaus nenuniokotą gamtos kampelį. Visi parkai, net ir kai kurie draustiniai paliesti žmogaus – visur kalnai šiukšlių ir atliekų. Kiekvienas mūsų savo stovyklavietei ieško švaros, neužterštos šiukšlėmis vietos, piktinamės kitų nevalyvumu, ir tik retas kuris išvykdamas susirenka savas šiukšles. (Vitalija Čepytė, 1 ge klasė, Kazimiero Paltaroko gimnazija)

* Norėčiau, kad taip pat neliktų gyventi  su seneliais paliktų emigrantų vaikų bei paauglių, kuriems labiausiai trūksta ne pinigų, o tėvų meilės. Norėčiau, kad bendraklasiai ir draugai nebekalbėtų, jog baigę mokslus ar studijas išvyks į užsienį, nes Lietuvoje tiesiog nesitiki surasti darbo. (Valda Povilonytė, 4 gb klasė, Kazimiero Paltaroko gimnazija)

* Visų pirma norėčiau gyventi savo individualumą išlaikančioje Lietuvoje, kuri saugotų ir tausotų savo kultūrą ir kalbą... Taigi manau, jog jau nuo vaikystės tėvai savo vaikus turėtų auklėti tautiškai ir mokyti juos atsakingai žiūrėti į savo tėvynę, jos kalbos turtinimą ir išsaugojimą. (Živilė Kuzavaitė, 4 ga klasė, Kazimiero Paltaroko gimnazija)

* Kur dingo tokie žmonės, kaip Jonas Basanavičius, Vaižgantas, Loreta Asanavičiūtė ir daugelis kitų, kovojusių už šviesią Lietuvos ateitį? Deja, šiomis dienomis vertybės susikeitė vietomis. Daugelis sako: „Kas ta gimtinė: juk visos sienos atviros – gyvenk kur nori!..“ Matome, kad materialinės vertybės užgožė tikrąjį mūsų tautiečio patriotinį pradą ir meilę savo tėvynei. Tik nedidelė žmonių dalis šiandien stengiasi išlaikyti laisvą lietuvišką dvasią, nesuteptą kitų kultūrų juodomis dėmėmis. (Irina Mažytytė, 12 a klasė, Mykolo Karkos vidurinė mokykla)

* Taigi, jeigu norime teisingos valdžios mūsų Lietuvoje, reikia atsakingai vykdyti savo pilietines teises ir nerinkti į Seimą tų, kurie tik žada kiekvienam numesti kuo didesnį kąsnį. Juk neužtenka žmogui duoti tik duonos. Jam reikia ir materialinių vertybių, ir moralinio bei dvasinio saugumo. (Dovilė Sarapaitė, 12 a klasė, Mykolo Karkos vidurinė mokykla)

* Aš noriu tiek nedaug – tik būti laiminga čia, Lietuvoje. Noriu, kad vieni kitiems dovanotume meilę, gerumą, atidumą, ir ne už pinigus. Kaip gera būtų, jeigu žmonės imtų pagaliau ir suprastų, kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, „kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“. Žmogus turi suprasti, kad dvasinės vertybės yra aukščiau už materialines, kad ne turtas daro žmogų laimingą. (Inga Pušaitė HK8 grupė, Profesinio rengimo centras)

* O ką aš galiu duoti Lietuvai? Galiu ją gerbti ir neprarasti man suteiktų dovanų: kalbos, istorijos, savigarbos, orumo ir tautiečių palaikymo. Galiu garsinti jos vardą, dirbti jos labui, padėti augti ir auklėti naujus daigelius, ginti Lietuvos piliečių įsitikinimus, būti dėkinga už miškus, pievas, upes, ežerus, dangų ir laisvę, kuria kvėpuoju. Jei mes, Lietuvos vaikai, ko nors imsimės tautos labui, tai darbo vaisiais džiaugsimės kartu, o gėris grįš su kaupu. (Julija Daugėlaitė, 10 klasė, Vytauto Mikalausko menų mokykla)

* Aš esu liudininkas kaimynų, Kristinos ir Andriaus, išvykimo į Angliją. Jie baigė Panevėžio J. Miltinio vidurinę mokyklą ir buvo įgiję mechaniko ir ekonomistės profesijas. Įmonių bankrotas nubloškė juos į bedarbių gretas. Blaškėsi ieškodami darbo, bet veltui. Jie valgė vieną kartą per dieną pas savo močiutę, kuri pakviesdavo juos pietų. Ji paskolino pinigų ir jie su ašaromis išvyko į nežinomybę. Anglijoje abu gavo darbus ir sukūrė šeimas. Aš palaikiau ryšius su jais per internetą. Kiekviename pokalbyje jaučiamas namų ilgesys. Atsisveikiname visada su širdies skausmu ir ašaromis. Kristina išsiskirdama taria: „Meilė Lietuvos liepsnoja mano širdyje“. Seimo narė I. Degutienė buvo nuvykusi į Angliją, kvietė juos grįžti į Lietuvą. Sugrįžo. Pasižvalgė po miestą, užsuko į Darbo biržą, bet veltui. Kvietimas skambus, o tikrovė kitokia. Nedarbas ir toliau klesti. (Jonas Gocentas, 9 c klasė, Juozo Miltinio vidurinė mokykla)

Man labai gaila, kad negaliu pacituoti visų moksleivių minčių apie Tėvynę – visi knygelėje paskelbti rašiniai verti dėmesio. Džiugu, nes jaunoji karta mato ir supranta, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje. Viliuosi, jog mokytojai konsultantai tik minimaliai patobulino jų rašinius, kuriuose tiek daug meilės savo Tėvynei, nerimo dėl jos ateities, nuoširdaus ir jautraus kalbėjimo apie sudėtingą, neretai prieštaringą dabartinį mūsų gyvenimą. Dominuoja jaunimo bėgimo iš Lietuvos tema, dėl to sielojamasi, ieškoma priežasčių ir atsakymų į klausimą – kodėl, kas dėl to kaltas? Tie rašiniai – tai savotiškos priesaikos neišduoti Tėvynės, nepalikti jos sunkmečiu, ginti ją, gyventi ir dirbti gimtinėje ir gimtinei. „Jei mes, suaugusieji, jiems skirsime pakankamai laiko, meilės, šilumos ir gerumo, mokiniai užaugs dori žmonės, veiklūs Lietuvos valstybės piliečiai. Piliečiai, kurie galės pasirūpinti savimi, savo artimaisiais ir valstybe“, – rašo knygelės sudarytojas mokytojas J. Brazauskas.

Kėdainiai

© 2010 „XXI amžius“