Netektis ar dovana?

Gėlės Rimutei Razumaitei

Petrašiūnų parapijiečių pamėgta Rimutė Razumaitė

Jėzus, prieš pakildamas į dangų, mokiniams sakė: „Jums geriau, kad aš iškeliauju...“

Mažoji Teresėlė, prieš paimant jos sielą iš kūno, pažadėjo gelbėti čia pasiliekantiesiems iš kitos realybės.

Rimutė, mus palikdama, dar nedrįsta mums ko nors daugiau sakyti – tik tai, kad Petrašiūnai jai brangūs. Mums ji taip pat. Jaunimas ją taikliai apibūdino kaip Evangelinio paprastumo žmogų, kuris neturi bereikalingų puošmenų, kuriame telpa visa, kas tikra, – gerumas, atidumas, atjauta, linksmumas, darbštumas, kūrybingumas. Gera, kai šalia yra toks žmogus, ir dar Dangaus apdovanotas muzikine klausa, gražiu balsu, geranoriškas, mylintis, šmaikštus, džiaugsmingas, visur spėjantis, keliantis dvasią ir gelmėn vedančiu giedojimu, ir kitų žmonių bei didžiųjų tiesų giliu supratimu. Ji geba būti ne tik su jaunais, – gerai šalia jos jautėsi ir pagyvenę, veržėsi pas ją ir gatvės vaikai. Girdėdami net ir šiokiadieniais nuo vargonų sklindančias jos tyras, erdves atidarančias giesmes, ypač kai Viešpats būdavo šlovinamas drauge su kitais jaunais aukštais balsais, galvodavom: „Ar ilgai turėsime šią prabangą?“  Gabūs žmonės dažnai „išviliojami“, pasiūlius jiems didesnį atlygį“. Bet Razumų Rima pasiryžo išeiti ten, kur nėra jokio materialaus atlygio.

Atleisk, Rimute, kad žmogiškai tave graudename, suprasdami, jog žemiškai tavęs čia tikrai pasigesime, o ir bandydami dar įsivaizduoti, kaip tu, tokia jauna ir tokia veikli, užsidarysi atskirame namelyje? Žmogišku protu mąstant, tai atrodo tikrai neįmanoma. Tačiau čia jau tikime nebe tavo jėgomis, bet Viešpaties visagalybe. Jei Jis tave pašaukė tokiam glaudžiam buvimui su Savimi, Jis tikrai numatė tavyje tas savybes, padėsiančias tau, būnant čia, bendrauti beveik vien su anapusybe ir sotintis taip, kad taptum gyvuoju laidu tarp Viešpaties ir čia esančiųjų. Tad, netekdami tavęs fiziniu pavidalu, tikrai tikime tavo maldos užtarimu, ateisiančiu iš tavojo širdies namelio Paparčiuose. Ir tikim, kad būnant ten Viešpats tau tikrai suteiks galimybę padėti ne tik Petrašiūnų giedorėliams ir jų besiklausantiems, bet ir meilės alkanai, liūdnai, išsivaikščiojančiai Lietuvai bei visiems tiems, kam tavoji tarnystė Viešpaties numatyta. Nepasiduok mūsų ašaroms, mūsų graudenimams. Būk labai tvirta. Kai perkentėsime šių dienų atsiskyrimo skausmą, tikime, tavasis išėjimas iš mūsų tikrai mums visiems taps didele Dangaus dovana. Ačiū tau už tavo ryžtą. Ačiū tau už ryžtą vykdyti tai, ką jauti savo širdyje. Tikime, manome, kad daug jaunų žmonių Viešpats norėtų turėti Savo ypatingoje artumoje, bet ar visada išdrįstama atpažinti, o atpažinus paklusti, visa, kas gera ir gražu pasaulio žmonių akyse, palikti? Ačiū, kad apsisprendei šiam žingsniui, ačiū, kad jį žengi. Tebūna tai paskata ir kitiems giliau suklusti savyje, atsirišant  nuo įprastinio gyvenimo, atpažįstant kiekvienam Aukščiausiojo kvietimą ir jam paklusus atrasti širdyje džiaugsmą ir ramybę. Tegul ateina tai į mūsų Lietuvą! Tegul ateina tai į pasaulį! Mes esame pašaukti laisvei gyventi džiaugsme. Bet kad tai tikrai neatšaukiamai įvyktų, matyt, Viešpats dabar laukia mūsų maldų konkrečiai už tave ir kitas sielas, kad būtų įmanoma atlaikyti visus piktojo gundymus šio žingsnio atsisakyti, jo begalinį nenorą, kad sielos artėtų prie savojo Viešpaties. Tegul išsipildo per tave ir per kiekvieną mūs Aukščiausiojo valia.

Bernadeta Vosyliūtė

Petrašiūnų parapijos maldininkų vardu

Zenono Šiaučiulio nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“